Kaip jau minėjau, nutarėme pasijieškoti terminių vandenų maudyklės be greižtos gydytojų priežiūros. Tad papusryčiavę sanatoriniais pusryčiais (nedidelė sardelė su kukurūzų koše, pora gabaliukų sūrio ir dešros, batonas, sviestas, arbata, kakava), susikrovėme daiktus ir išvykome toliau. Pakeliui matėme vietinių gyventojų pakelės uoloje išsikastus rūsius, kur tereikėjo įsistatyti duris ir gali naudotis. Kita įdomybė – kiekviename kieme nedidelis vynuogynėlis.
Jau per pirmąsias dienas nustebimo, o paskui tapo įprastu dalyku, kad kokie bebūtų apšiurę namai, kokie išdaužyti keliai ir gatvės – cerkvės išdailitos ir išgražintos. Šiaip tai važinėjant daug išdaužytų gatvių ir kelių – matosi, kad ukrainiečiai pramiegojo infrastruktūros sutvarkymą, o mus vistik tą privertė padaryti ESas.
Slovakijoje ir Ukrainoje buvo masinis sakurų žydėjimas – fantastiškas reginys važiuojant.
Pirmas šio dienos tikslas buvo Užhorodas. Tikrai gražus miestas, Užkarpatės sostinė. Smagiai pasivaikščiojome, nusipirkome keletą suvenyrų, porą žemėlapiių kaip popierinį orientyrą, tačiau ir tai man po poros dienų nepadėjo 😉
Brangiausioji pirko kažkokios medžiagos sijonui (labai pigiai), norėjo pailkti ~1 EUR gražą, pardavėja griežtai užprotestavo – jiems tai dideli pinigai. Kai jų atlyginimai ~130 EUR, o palaidinė kainuoja 30 EUR – iš ko jie gyvena? Btw – dyzelinas ten beveik 1 EUR/l, taip kad irgi neprisivažinėsi be reikalo.
Smagiai pasivaikščiojome, apžiūrėjome Š.Jurgio bažnyčią ir unitų (graikų-katalikų) katedrą, Užhorodo pilį. Į Šv.Jurgio bažnyčią įėjome, bet tik į prieangį – toliau uždaryta. Unitų katedrą apifotkinome. Įdomu tai, kad prie abiejų bažnyčių kiemeliuose/šventoriuose įrengti viešieji tualetai, skirtingai nei Europa pretenduojančioje būti Lietuvoje 😉
Užhorodo pilies neaplankėme – tiesiog tam nebuvo laiko (laukė maudynės), tačiau sekančios kelionės į Užkarpatę metu tą būtinai reiks padaryti.
Sekantis tikslas buvo Mukačevas (kurį kažkodėl vadina Mukaševe). Vėlgi fantastiškai sutvarkytas centras, nuostabi pėsčiųjų gatvė. Tarp kitko, patiko netgi labiau, nei Užhorodas.
Mukčevo Palanoko pilies, vėlgi teko atsisakyti dėl įtempto kelionės plano (maudynės!!), tačiau kito vizito planuose ji lieka.
Važiuojant atkreipėme dėmesį į daugybines „Čizai“ („Чизай“) ir „Cotnar“ („Котнар“) vynų reklamas. Iš pradžių nepagavome minties, koks gali būti čia vynas, taigi ne Moldova ar Italija, tačiau staiga supratome, kad čia pat yra Vengrija su jos vynais 😉 Tad nenuostabu, kad pagal nuorodas gana greitai privažiavome Čizai vyno daryklą, kur yra parduotuvė-muziejus. Nusipirkome vyno: labai geras baltas vynas 4,5 EUR, kagoras 4 EUR. kiti vynai apie 3 EUR. Muziejuje sukaupta visokios vyndarystės įrangos, bet nespecui mažai ką ji sako.
Apsivyninę greit privažiavome Berehovą (vėlgi kažkodėl sulietuvintu į Berehovę). Miestelis nedidukas, man jis toks kažkoks suvargęs pasirodė. Apsukome ratą, vienoje vietoje sustojome padaryti keletą fotkių ir tiek (maudynės!!!).
Važiuodami į Berehovą, matėme nuorodas į Kosino terminio vandens maudykles, tad ten ir nuvažiavome. Fantastiškos 3 valandos, po 12 EUR žmogui.
Po maudyklių buvo laikas pagalvoti apie nakvynę, kuri laukė visai netoli, viešbutyje „Helikon“, kur dvivietis kambarys nakčiai kainavo ~20 EUR. Plius puiki vakarienė ~15 EUR. Aha, Free WiFi irgi veikė puikiai.
Tarp kitko, apie Vengrijos artumą. Į pietus nuo Berehovo vietos tankiai gyvenamos vengrų, o ir gyvenviečių užrašai pateikiami dveim kalbomis: ukrainiečių ir vengrų. Ir vengriškas pavadinimas visiškai skirtingas. Viešbučio „Helikon“ darbuotojai tarpusavyje bendravo vengriškai, su mumis – rusiškai.
Šiame regione yra druskos kasyklos, tad viešbutyje įrengtas druskų terapijos kambarys, kurį nutarėme išbandyti kitą rytą, o pakolkas nusipirkome dvi iš druskos iškaltas lempas (10 ir 13 EUR).
Kelionės schema
Mukačeve per kelis vizitus bendroj sumoj teko pragyvent apie mėnesį. Pakankamai jaukus miestas. Pulanoko pilis – must see objektas, ypač jumi kaip dvarinėjimų specialistui:) Ten apylinkėse ant kalno dar yra nebepamenu kažkokios tai pilies apleisti griuvėsiai, nuo jų fantastiškas vaizdas į slėnį atsiveria. Dar prie upės yra jų oligarchų kvartalas su įspūdingomis „pilimis“ (tiesa pro aukštas tvoras ir apsauginių postus nedaug kas matosi:)). Dar, brangiausiajai turėtų patikti, – yra pusbrangių akmenų (granatai, lazuritai, opalai ir kt.) papuošalų krautuvėlė, kur savininkai atsiveža iš rosijos šių akmenų dirbinius ir palyginti pigiai pardavinėja, tai mūsų moteriškės tapo geriausiai jų draugais, nes daug papirkdavo ir veždavo lauktuvių Lietuvon.
Pasvajoju dar aplankyt turistaujant tuos kraštus.
Tai rašiau, kad kažkaip ant Mukačevo širdis pasirašė – jis turi kažkokio patrauklumo. Turiu minčių gal kitąmet važiuoti, tai pora taškų must to see jau užfiksuoti.
Įdomu. Skaitosi kaip gera kelionių knyga.
Gaspadoriau, gal reiktų visus Tamstų kelionių įspūdžius su iliustracijomis sujungti į vieną knygą. Neišeina iš galvos Estijos įspūdžiai, mirę kariniai miesteliai, Latvijos kelionės, Lenkijos ekskursijos , Lietuvos pasivažinėjimai , pradedant nuo jaunystės [studijų] praktikų HES. Pusė darbo jau yra.
Mes su kolegom Lietuvos atkūrimo 100 m. bandom sudėlioti Lietuvos policijos 100m. istoriją. Žinau, kad nelengva, bet verta bandyt.
Teko jau su kitais kolegom 2012 išleist Teisės pagrindus [VGTU “Technika“]. Pelno nėra, net nuostoliai, bet žmonės iki šiol paskaitinėja, knygynuose neliko, tik elektroninis variantas. Sakyčiau neblogas užsiėmimas ir sau , ir kai kam kitiem įdomu.
Nzn. Mintis apie knygą gal ir nieko, bet dar nesu pribrendęs tam.
Kolega Kleki Petra, parašėte „bandom sudėlioti Lietuvos policijos 100m. istoriją.“
Gal žinot, KODĖL tik mūsuose policininkai vadinami farais?
Ne mentais, ne kopais, ne bobiais, o farais.
Mentai iš Rosijanijos – “poniatkių“ subkultūra.Prie sovietų dar legavais pravardžiavo [ medžioklinio šuns veislė]. Kopai – Amerikontų žargonas , daugiau holivudinis. Bobai, dar pamenu iš kokių 1970m. buvo irgi iš filmų matyt Angielskų prigijęs, nors retai mūsuose tų filmų buvo, bet prototipas , tai su policininko šalmu Britanijos konsteblis su bendriniu vardu. O farais pakrikštijo mūsų režisieriai , kurdami laidas , neprieštaraujant dėl pavadinimo Policijos Ryšiu su visuomene tarnybai. Kodėl – nežinau.
Pokario Kauno priemiestyje vadindavom milicininkus faraonais. Vėliau, kalbant apie tai su Mama, ji paaiškino, kad smetoniniai policininkai ant kepurių turėjo specialų ženklą, kad atrodytų dar aukštesni, todėl žmonių (liaudies) ir buvo pavadinti faraonais.
Visai nesenai radau aiškią foto:
http://s2.15min.lt/static/cache/ODgweDU4MCwyMDB4MTUwLDYxNjMyMSxvcmlnaW5hbCwsaWQ9OTY2MjQ3LDIzMjYyMTY2NTA=/tarpukario-lietuvos-policija-529dcf107f904.jpg
Matyt, Mama gerai man išaiškino. Jos brolis, mano dėdė Viktoras nebaigė visų mokslų VDU, nes vedė ir pradėjo dirbti Mokesčių policijoje vachmistru. 1941 m. birželį buvo su šeimą (2 metų sūneliu)ištremtas į Tomską, nes „paaštrėjus klasių kovai sąmoningai metė mokslus ir nuėjo tarnauti buržuazinėn policijon“
Dar kadais klausiau Tėvo – kaip Kaune buvo tvarkomasi su arklių … mėšlu. Pasirodo, labai paprasta- iš tolo matomas policininkas (priimdavo tik aukštus, berods virš 175 cm ūgio) pereina gatve, jei grįždamas randa pastebėtą arklio mėšlą nesutvarkytą – pastaba, o po kelių tokių- bauda namo savininkui.
Taigi, faras tai nuo faraono 🙂