Artėjant Lietuvos Nepriklausomybės 100mečiui, prisiminiau dieduškos Iljičiaus pasirašytą 1920m. taikoa sutartį su Sovietų Rusija, pagal kurią Lietuvai buvo pripažintos etninės žemės, užimančios didesnį plotą, neiu dabartinė Lietuva. Ir jei ne lenkų agresija bei Želigovskio „maištas“, sukūręs Dumbasą Lietuvoje, šiandien būtume gerokai didesnė valstybė. Nors va etniniu požiūriu gerokai mažiau monolitiška.
Smalsu pasidarė, kaip atrodytų tos Lietuvos’1920 sienos dabartiniame pasaulyje. Teko gerokai paieškoti padorios kokybės tarpukarinio skenuoto Lietuvos žemėlapio su prarastosiomis žemėmis, paskui jį prisirišau ir nubadžiau rytines sienas. Vietomis grubokai, bet ir pradinis emėlapis buvo 1:500000, o ir sudarytas senobiniais metodais. Reiks ateityje pabandyti patikslinti kai kurias įmanomas vietas, pasinaudojant sienos paršymu ar radus tinkamų žemėlapių.
Bet kokiu atveju gavosi gana įdomiai – Minskas būtų visai šalia Lietuvos, o va apsipirkti į Lenkiją tektų važiuoti į Bialystoką, bo ir Suvalkai, ir Augustavas būtų mūsų 😉
Panagrinėjau etnines žemes. Visos anais laikais apvažinėtos laisvalaikiu [Lyda, Varanavas ir kt.]dar Žiguliu pasižiūrėt. Tiesa ir daiktą kokį ar produktą teko nusipirkt, ko pas mus nebuvo. Kaip ir Latvijoje kai iš mūsų pajūrio ekskursaudavom per atostogas.
Yra kažkos jausmelis , kad ten ne svetimas kraštas, tik istoriškai prarastas.
Ten baltiškas kraštas, t.y. mūsų pro-protėvių.