Keistas žodis, ar ne? Gana ilgai užtrukau jo ieškodamas, nes tebuvau probėkšmai matęs televizijoje per kažkurį iš „National Geographic/Discover/Travel“ kanalų tik patį statinį, kuris (kaip jau dabar žinau) vadinamas „tulou“. Tuomet susižavėjau tuo statiniu ir pagaliau po ilgų paieškų radau jo aprašymus.
Pasirodo, Pietryčių Kinijoje gyvena savotiška kiniečių grupė, vadinama Hakka. Maždaug Kinijos žemaičiai, iš kurių kilę daug garsių Kinijos žmonių 😉
Tačiau grįžkime prie tulou. Pats žodis hakka dialektu reiškia „žemių tvirtovė“, tačiau šiems statiniams gal labiau tiktų apibūdinti terminas „namas-kaimas“. Tulou, kurių yra beveik dvidešimt tūkstančių, išbarstyti rūkuose paskendusiose kalnagūbrio, skiriančio Fujian ir Guandong provincijas, prieškalnėse Fujian provincijoje. Iki paskutinio meto beveik nežinomi už Kinijos ribų, tik dabar jie buvo „atrasti“ ir įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą.
Šie namai būna apvalios ar keturkampės formos, gali turėti keletą aukštų ir juose gyvena iki 800 žmonių. Aštuntajame XXa. dešimtmetyje amerikiečiai buvo įsitikinę, kad tai yra Kinijos balistinių raketų paleidimo šachtos, nutaikytos į Taivanį 😀 , todėl labai atidžiai stebėjo viską, kas vyko tose apylinkėse.
Tulou, statytų tarp XII ir XX amžių, architektūra buvo pritaikyta gynybai nuo banditų: storos (iki 6 metrų) žemių sienos, medinis karkasas, trys-penki aukštai, kuriuose gyvena iki 80 šeimų, vieninteliai pagrindiniai 10-15cm storio mediniai vartai, iš išorės apkalti geležies plokščių šarvu, viršutiniame aukšte šaudymo angos pabūklams ir šautuvams savigynai.
Kai kurie iš šitų statinių tokie dideli, kad jų viduje telpa dar vienas ar net keli statiniai, tarsi įdėtos viena į kitą matrioškos.
Besidomintiems smulkiau – be tradicinės Wikipedijos – neblogi rusiški straipsniai – vienas, iš kurio išlupau kelias iliustracijas, ir dar vienas
Namo brėžinys
Įvairūs namų tipai
Namai namų viduje
Visa tulou gyvenvietė
Šiek tiek vidaus detalių
Šventykla vidiniame kieme
Nežinau, kaip įmanoma ištverti šitaip susispaudus… 80 šeimų vienam „name“ – siaubelis tikriausiai pakeliamas tik kiniečiams (ar miestiečiams iš daugiaaukščių); kita vertus – gi jėga. Mano namai – mano tvirtovė. Reiks prisiminti šitą architektūrinį sprendimą, kai po svieto pabaigos teks rūpintis išgyvenimu… 😀
Įmanoma, jei 8 šimtmečius jie taip gyvena 😉 Tubūt tai ir būdinga kultūroms, kurios yra anbkstesniame (kad nerašyti „žemesniame“ 😉 išsivystymo lygmenyje, nes kiek pažiūri dokumentikos apie tokias kultūras – visur tas pats susigrūdimas
Na, kai pagalvoji apie laaaabai labai išsivysčiusių kultūrų didmiesčius ir daugiaaukščių grumdalyną, tai tokie kaimeliai-nameliai gal ir ne taip baisu… Gal ne išsivystime esmė, o pačiame požiūryje į gyvenimą?
Visgi tikriausiai mane gasdina ne tiek susigrūdimas, kiek „kolchozas“ – bendras kiemas, langai į langus, visi viską mato ir visi viską apie visus žino. 🙂
Tai priklauso nuo požiūrio – žiūrint, ko norisi, ar individualizmo, ar apsaugos nuo plėšikų 🙂
@Njaa – „bendras kiemas, langai į langus, visi viską mato ir visi viską apie visus žino“ – o tu manai, kad senų senovėje mes kitaip gyvenome? 😉