Vėlgi įrašas iš ciklo „Kai kartografai neturi ką veikti“.
Esu rašęs, kad subadžiau nuo senų vokiškų topografinių žemėlapių Klaipėdos krašto dvarus. Dabar atėjo metas pabandyti tą padaryti likusiai Lietuvos daliai, kuri prie caro priklausė Rusijai. Čia tokių prabangių ir detalių žemėlapių nepavyko gauti, tad tenkinuosi vadinamaisiais „dvivarsčiais“, t.y. 1:84000 žemėlapiais. Darbas (jei vis tik užsispirsiu jį padaryti) laukia milžiniškas, tad prasibandžiau fragmentą. Įdomumo dėlei praėjau keliu nuo Viljampolės iki Vandžiogalos. žemėlapiai sudaryti senokai, tad pokyčiai tikrai įspūdingi.
Šiokie tokie paaiškinimai:
Г.дв. – Господский двор – didelis dvaras su rūmais, ponų dvaras;
Ф., Фл. – Фольварк – palivarkas, t.y. dvaras, skirtas ūkinei veiklai;
Дв. – Двор – mažas dvarelis, stiprus ūkis.
Mūsų informacijoje dabar tiek ponų dvarai, tiek palivarkai vadinami tiesiog dvarais, tuo tarpu anuomet jie gerokai skyrėsi – palivarkas buvo tiesiog ūkinis vienetas, neretai valdomas samdyto prievaizdo.
Lapas XII-15, 1889 m.: Iš Vilijampolės iki Eigirgalos
Tarp kitko, vadindami netoli Nemuno ir Neries santakos esantį tiltą „senuoju“, esame nevisai teisūs – tikrai senasis tiltas buvo per Nerį iš aikštelės prie pilies.
Taigi, tuo metu Vilijampolė buvo slabada už miesto (Kauno dalimi ji tapo 1916 m.). Jos šiaurinėje dalyje ant Neries kranto matome palivarką. Galbūt jį reiktų vadinti Sargėnų palivarku, tačiau dar vienas palivarkas, dabar vadinamas Sargėnų dvaru, buvo ant kalno netoli autostrados. Šiandien jo palaikai įmontuoti į visokias vietinių gyventojų chalupas. O palivarko palei Nerį anei pėdsako, deja.
Šiek tiek labiau pasisekė Linkuvos palivarkui, vadinamam Linkuvos dvaru, jo likučiai saugomi valstybės. Norint jį pasiekti, reikia pasikelti į Milikonių kalną ir keliu važiuoti į pietvakarius.
Mes gi, privažiavę Kumpių palivarką (iš jo irgi nieko nebeliko), sukame į šiaurės rytus ir pro bevardį palivarką (galbūt Žemaitkiemio) bei Domeikavos palivarką (abiejų anei kvapo) važiuojame pro Romaškes bei Vaškonius iki Eigirgalos.
Lapas XI-15, 1893 m.: nuo Eigirgalos iki Vandžiogalos
Už Eigirgalos pravažiuojame Kobulkių palivarką ir Pagynės kiemą. Ties Bitvanu visa sangrūda: čia ir bevardis palivarkas kelio kairėje, ir Bitvanų palivarkas kelio dešinėje. Netoli Bitvanų palivarko yra Karolinavos dvaras, o kiek toliau į rytus nuo dvaro – Bitvano palivarkas. Aišku, visos šitos grožės šiandien neliko.
Pravažiavę Kazimieravos dvarą, prieš dabartinius Ibėnus matome Valeravos kiemą ir dvarą.
Į šiaurės rytus nuo Didžiųjų Ibėnų (anuomet vadintų Nikol’skaja) matome bevardį palivarką, o šiauriau jo – Stankūnų dvarą.
Toliau kelyje mūsų laukia Šimon’-Anelevo, Pagirių ir Juozapavos palivarkai bei Galulaukės kiemas.
Paviešėję Malinovkos palivarke, pagaliau atvykstame į Vandžiogalos dvarą. Tarp kitko, aplink Vandžiogalą išsibarstę dar keletas palivarkų ir kiemų.
Kažin, ar reikia rašyti, kad viso to neliko.
Taigi, nedidelė kelio atkarpa, pora žemėlapio fragmentų ir 23 dvarai/palivarkai/kiemai. Iš jų tik vienas išlikęs ir saugomas valstybės, dar vieno vieta identifikuota, visi kiti praktiškai nežinomi.
Va tokių dalykų galima pamatyti, pasiėmus seną žemėlapį.
