Dabar dauguma važiuotojų į pajūrį iš Kauno centro važiuoja Svanorių prospektu, tada suka į autostradą ir po poros-pustrečios valandų pasiekia tikslą. Tik kai kurie frykai (t.t. ir mumi) važiuoja Panemuniais. XIX/XX a.s. sandūroje visi buvo pusiau frykai, nes kelionė į pajūrį iš Kauno prasidėdavo aikštėje prie Kauno pilies – iš ten tiltu pervažiuodavai į neprigulimą Vilijampolės slabadą ir toliau keliaudavai dabartiniu Raudondvario plentu. Tie, kas norėjo pasinaudoti keliu į Milikonių kalną, galėjo tą padaryti, bet tas siauras žvyrkelis vargu bau žavėjo keliauninkus. Tik Žemaičių plento nutiesimas tarpukariu iš esmės pakeitė keliones.
Kodėl ne per Mūravą? Nagi todėl, kad apart tilto prie pilies, kitų tiltų per Nerį dar nebuvo, tik XX a. pradžioje įrengtas keltas dabartinio Islandijos plento susikirtimo su Nerimi vietoje. Kam reikėjo – samdydavosi valtininkus.
Taigi, iki Žemaičių plento nutiesimo, išvažiavimas per Mūravą neegzistavo. Važiuojantys dabartiniu Raudondvario plentu galėjo pasukti dešinėn link Romainių, o paskui važiuoti iki Babtų, bet ten jų laukė siurprizas – viso labo arklių brąsta per Nevėžį ir šunkeliai už jos. Taigi, nori-nenori, bet reikėjo važiuoti link Raudondvario, ten persikelti per Nevėžį (iki senojo tilto pastatymo – keltu), o paskui ramiai keliauti link Bubių.
Už Bubių toliau ramiai iki Vilkijos.
O va už Vilkijos laukė kiek keistokas kelionės posūkis: link Čekiškės. Šiandieniniai frykai toliau mina Panemune, o XIXa. pabaigos – sukdavo į šiaurę, lygiagrečiai Dubysai.
Pravažiavus Ariogalą, keltu persikeldavai per Dubysą (senąjį tiltą, kurio griuvėsus matome ties šaltiniu, pastatė Žemaičių plento statytojai) ir tada jau iš esmės kelionė vyko Žemaičių plento kryptimi link Raseinių.
P.S. Tiems, kas nepatingės atidžiau pasižiūrėti į žemėlapio iškarpas – kiek ten nebeišlikusių dvarų-dvarelių…
Pravažiavus Raseinius, atvažiuodavai į Viduklę. Tikrai nežinau, ar tuo metu ten jau gamino garsiuosius koldūnus, bet tai, kad Žemaičių plentas apvažiavo tą miestelį, leidžia įtarti, kad ten nieko gero tuomet nebuvo 😉 Juokauju, be abejo, nes Žemaičių plentas gerokai ištiesino senąjį kelią ir apėjo nemažai gyvenviečių, sutrumpindamas ir pagreitindamas kelionę.
Na ir pagaliau antrojo kelionės iš Wilno į Memelį etapo pabaigoje pasiekiame Крижборгъ, o kitaip – Kryžkalnį. Nuo čia galima keliauti į pietus: per Tauragę į Tilžę; arba į šiaurę: per Kelmę į Šiaulius, o paskui į Rygą. Bet mūsų laukia kelionė į vakarus: per Rietavą ir Gargždus į Memelį.
Na, va – vakarinė Kauno dalis, kaip tyčia uždengta ta dalis, kur man įdomiausia.
Negi TADA nebuvo ežerėlio, kurį vadindavom paprastai- Ežerėliu, po to tik atsirado LAMPĖDIS? Vėliau net buvo aiškinimų, kad tai dėl jo formos lyg klumpės atspaudas.
Išeitų, kad tasai Lampėdis, tai Nemuno atšaka užakusi ar pylimu Smetonos laikais atskirta…
Sėdi Aleksote į baržą ir žemyn upe iki Memeliaus, nu! O jei iš Vilniaus, tai Nerimi iki Santakos, ir toliau tas pats. O jei nuo Alytaus, tai HESo nėra, tai iki Aleksoto – ir vėl tas pats. Išlendi ten per Atmatą Deltoje pro Rusnę ir Uostadvarį link Vindenburgo (kas dabar Ventės Ragas) ir varai mariomis iki Kiaulės Nugaros. Arba Karaliaus Viliaus kanalu (kas saugiau). O tu – vežėčiomis, vežėčiomis… 🙂
Matosi jūrų kapitonas 😉