Važiuojant iš Rūdiškių link Onuškio, bet dar neprivažiavus vieno iš daugelio Lietuvos Antakalnių, yra rodyklė kairėn „Panošiškės 2“. Nieko tose Panošiškėse ekstremaliai vertingo nėra, bet, apžiūrinėjant apylinkes žemėlapyje, žvyrkelio į Panošiškes dešinėje pavaizduotas Žydkaimio kaimas. Keistokai skamba, nes žydai Lietuvoje dažniausiai buvo miestų ir miestelių gyventojai, užsiimantys atitinkamais miestiečių verslais. Taigi, tas Žydkaimis kažkada man pabuvo toks momentinis įdomumas ir tiek. Tol, kol eilinį kartą peržiūrinėjant carinius dvivarsčius žemėlapius, akis neužkliuvo už pavadinimo „Евр.кол.Панашишки”, t.y. Panošiškių žydų kolonija. Hmmm, pasidarė įdomu, kas tai, nes ganėtinai įdomus pavadinimas Lietuvai. Lietuviškai informacijos apie Žydkaimį praktiškai jokios, o ir internetai nelepino. Bet šįbeitą atkasiau.
Taigi, anot Brokhauzo ir Efrono žydiškosios enciklopedijos – Еврейская энциклопедия Брокгауза и Ефрона:
Панашишки aka Panošiškės – žydų žemdirbių gyvenvietė Vilniaus gubernijos Trakų apskrities Onuškio valsčiuje. Įkurta 1849 m. valstybinėje žemėje. 1898 m. vietinės (žydų) kilmės šeimų 17, jose 158 gyventojai; jos naudojasi 418 dešimtinių žemės. Daugelis kolonistų užsiima prekyba.
Rusiškoje Žydų Enciklopedijoje – Российская Еврейская Энциклопедия šiek tiek daugiau informacijos:
Паношишкес aka Panošiškės, kaimas Vilniaus apskrityje (Lietuvos Respublika). Įkurtas 1849 m. kaip žydų žemdirbių kolonija Panašiški Vilniaus gubernijos Trakų apskrityje. 1918-40 – Lietuvos Respublikos sudėtyje, 1940-91 – Lietuvos TSR. XIX a. viduryje Panošiškėse gyveno ~20 žydų šeimų, 1898 m. – 158 žydai, 1919 m. – 99, 1938 m. – ~50 žydų. 1898 m. Panišiškių žydai apdirbo 418 dešimtinių žemės; daugelis užsiėmė prekyba. 1914 m. Panošiškėse veikė sinagoga, chederis (pradinė žydų mokykla), buvo šochetas (košerinis skerdikas). 1919 m. žydai apdirbo 299 dešimtines žemės. Daugelis jaunų Panošiškių žydų išvyko į JAV. 1941 m. birželį Panošiškes užėmė Vermachtas. 1941 m. rugsėjį, Roš-ga-Šana išvakarėse, Panošiškių žydai buvo surinkti sinagogoje ir po to išgabenti į Trakų getą. 1941.IX.30, Jom-Kipur dieną, Panošiškių žydai kartu su Trakų žydais buvo sušaudyti.
Negana to, pasirodo, ir netoli esančiame kaime gražiu lietuvišku pavadinimu Mažieji Lieponys (t.p. vadintame Žydava) buvo dar viena žydų žemdirbių kolonija.
Anot to pačio Brokhauzo ir Efrono:
Лейпуны aka Mažieji Lieponys – – žydų žemdirbių gyvenvietė Vilniaus gubernijos Trakų apskrities Valkininkų valsčiuje. Įkurta 1847 m. 1898 m. vietinės (žydų) kilmės 134 gyventojai, tipiški žemdirbiai; jos naudojasi 424 dešimtinėmis žemės; šalutinis verslas – pervežimas.
Rusiškoje Žydų Enciklopedijoje vėlgi šiek tiek daugiau info:
Лепонис aka Mažieji Lieponys, kaimas Vilniaus apskrityje (Lietuvos Respublika). Įkurtas 1847 m. kaip žydų žemdirbių kolonija Leipuny Vilniaus gubernijos Trakų apskrityje. 1918-40 – Lietuvos Respublikos sudėtyje, 1940-91 – Lietuvos TSR. 1851 m. M.Lieponyse gyveno 123 žydai (~90%), 1897 m. – 134, 1921 – 160 žydų. Kolonija buvo įkurta valstybinėje žemėje. 1863-80 m. egzistavo žydų žemdirbių bendruomenė «Крестьяне Десны», kurioje buvo M.Lieponys ir Panošiškės/Žydkaimis. Pagrindinis M.Lieponių žydų užsiėmimas buvo žemės ūkis; 1898 m. žydai apdirbo 424 dešimtines žemės. Pagalbinis verslas – pervežimas. XIX a. pabaigoje dalis M.Lieponių žydų išvažiavo į JAV. 1920-30 m. 6 žydų šeimos valdė nuosavus žemės sklypus, 5 šeimos dirbo nuomojamuose žemės sklypuose. M.Leiponyse veikė sinagoga, mikvah (ritualinio apsiprausimo baseinas); šochetas atliko moelo (apipjaustytojo) pareigas; mirusius laidojo Valkininkų žydų kapinėse. 1941 m. M.Lieponių žydai buvo sunaikinti.
Įkvėptas tokių įdomių rezultatų, pabandžiau paieškoti ir kitų panašių kolonijų. Na ir ką gi, radau:
Degsnės – Декшна
Karčiai – Карчи
Laibiškės – Лайбишки
Pasandravys – Посандрово
Pamūšis (kadangi Šiaulių apskrityje yra 3 Kurkliečiai, tiksliai identifikuoti kol kas nepavyko) – Помуш
Baltmiškis – Балтмишки
Andreliškės – Андрелишки
Kurkliečiai (kadangi Panevėžio apskrityje yra 3 Kurkliečiai, tiksliai identifikuoti kol kas nepavyko) – Курклеце
Tarp kitko, dar keliasdešimt tokių žydų-žemdirbių kolonijų buvo pristeigta ir dabartinėse Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje ir Moldovoje, tuomet įėjusiose į carinės Rusijos sudėtį.
Sugrįžtant prie žydų-žemdirbių Lietuvoje, prisiminiau savo Tėvelio kažkada pasakytą frazę, važiuojant nuo Švėkšnos link Inkaklių. Išvažiavus iš Kalkiškių miško, jis parodė kelio kairėn pusėn ir pasakė „Va čia kažkada gyveno vienintelis Lietuvoje dvarininkas-žydas. Jo ūkyje nemokamai dirbo žydų vaikinai ir merginos, mokydamiesi žemės ūkio gudrybių, kad po to galėtų išvažiuoti į Palestiną, jau mokėdami dirbti žemę.“ Kažkaip neužsifiksavo man tas dalykas tuomet galvoje, o kai pradėjau daugiau domėtis dvarais, tai Inkalių apylinkėse jokių dvarų pagal oficialią paveldosaugą nėra. Taip, Švėkšnoje ir jos apylinkėse yra saugomi kažkada didžiulį Švėkšnos dvarą sudarę Švėkšnos, Vilkėno ir Stemplių dvarai, aš susiradau nuolaužomis pavirtusį Gedminaičių dvarą, tačiau jokių dvarų netoli Inkaklių nėra. Ir nebuvo, kol cariniuose dvivarsčiuose neradau dabartinės Kalkiškės vietoje buvusio Ф.Калькишки. Taip, Kalkiškės palivarkas būtent toje vietoje, kurion kažkada rodė Tėvelis. Vienžo, savotiškas sugrįžimas prie Lietuvos žydų-žemdirbių, kurių nebeliko po 1941ųjų…
Labai įdomu, tad pridėsiu savo trigrašį (ilgą, kaip gerais senosios Palėpės laikais):
-Ar žinote, kodėl Kėdainiai – agurkų sostinė? – maždaug taip klausė paprastai interneto chebros keiksnojamas, pašaipų objektas LIETUVOS RADIJAS.
Na, keli skambučiai, vienas- jog tai Agurkich/Uspaskich nuopelnas ir pan.
Žinojau, kad sovietmečiu būtent Kėdainių apylinkėse būdavo daug ir didelių tokių šiltnamių iš karčių ir politileno žmonės prisidarę, Virš kai kurių net kaminėliai būdavo, ankstyvą pavasarį net dūmai matydavosi.
Įspūdingai taip, o virš dūmų tie didžiuliai kariniai desantiniai lėktuvai, kurie atrodo lyg kabantys ore. Kartą tokių su bendradarbiu vykdami komandiruotėn su volga stabtelėję gal 30 priskaičiavom, dalis jų su AEROFLOTO simbolika, civiliokai tokie 🙂
Tai va – Agurkų sostine Kėdainiai patapo dar iki IPK, „kalti““ dėl to – žydai.
Jie augindavo (ar tik organizuodavo) agurkus, kurie pasiekdavo gelžkeliu ne tik Rygą, bet ir Peterburgą, Maskvą bei pan. Žemę nuomodavę.
Apie 1920-21 metus Kėdainių valdžia net skundėsi, jog policija ištuštėjo, nes daug jaunų vyrų pasisamdę žydams agurkų laistyti.
Dar – žydai tada parduotuvėse už dyką duodavę pirkėjams po pomidorą, tuometinėj Lietuvoj veik nežinomą
Ačiū už įdomią istoriją 🙂