Vėsų lapkričio šeštadienio rytą su mūsų tradicine keliauninkų kompanija išsiruošėme į Dieveniškių kilpą. Kelias buvo geras, aplinkui apšarmoję ir parūkavę laukai.
Perspėjimas – turėkite su savimi smens dokumentus, bo ten pasienio 5 km zona.
Įvažiuojant į Dieveniškių kilpą, yra pasienio policijos postas, tačiau užtenka tik sustoti.
Pirmas taikinys buvo Norviliškių pilis, tačiau mūsų navigacija mus naglai nuvarė iki LT-BY sienos perėjimo. Nuostolis nedidelis, keli km viršaus, tačiau buvo proga pamatyti, kaip atrodo šuo metu uždarytas sienos perėjimo punktas.
Norviliškių pilis, iškilusi ant kalvos, visada daro įspūdį.
Iš kiemo pusės ji irgi įspūdinga.
Pilyje, paverstoje užeiga, yra rūsys (kavinė), pirmas aukštas (restoranas) ir palėpė (miegamieji kambariai).
Rūsyje atsigėrėme skanios kavos (1 EUR).
Visą pirmą aukštą užimančioje menėje įrengtas valgomasis. Jame kaip sykis buvo pasirengta stilizuotiems dideliems pietums a la viduramžiai – 35 EUR/žmogui, tik organizuotos užsakytos ekskursijos šeštadieniais. Kiek paprastesni pietūs – 21 EUR/žmnogui – rengiami 14:00 sekmadieniais, ten užsiregistravęs gali atvykti bet kas.
Kita iš pilies laikų išlikusi įžymybė – bokštas.
Šalia pilies esanti medinė Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos bažnyčia buvo uždaryta.
Savotiškai įdomybė yra šalia bažnyčios esančios kapinės, kurias iš dviejų pusių apima Baltarusija, kurią nuo Lietuvos skiria lietuviška tvora.
Apžiūrėję pilį, pasukome link antro lankytino taško – Bėčionių piliakalnio. Užsiropštėme, padarėme beveik selfį.
Tolimesnis kelias vedė pro Rimašių kaimą. Fotkių nėra, prabočykit. Įdomus gatvinis kaimas, tačiau su spąstais – nuvažiuoji siaura gatvele iki galo, o ten žmogaus kiemas, bo buvusį tiltą per upelį downgrade’ino iki pėsčiųjų liepto 🙁
Dar vienas sustojimas – Poškonių pilkapynas miške. Įdomi, biškį gūdi veita.
Šalia pilkapių yra nuoroda į netoli esantį Grybiškių ąžuolą. OK, nuvažiavome. Privažiuojame, o ten šalia stovi kažkokia didžiulė faina Grybiškių pušis.
Jau susiruošėme klykti apie apgavystę, bet pasukome galvas – ir oplia! Fantastiškas tūkstantmetis gražuolis.
Su apsisukimu prie ąžuolo irgi ne kas, jei awto didesnis. Mūsų mikriuką teko ilgokai brūžinti pirmyn-atgal, kol apsisukome.
Išvažiuojant iš Dieveniškių kilpos reikia ne tik sustoti, bet ir atidaryti bagažinę 😉
Norviliškių pilyje mums parekomendavo užsukti į Sakalinės kaimą, kuris buvo padalintas tarp Lietuvos ir Baltarusijos. Ok, pasukome nuo pagrindinio plento į žvyrkelį, važiavome-važiavome, kol priekyje pamatėme pasienio policijos džipą. Kuris staiga įjungė diskoteką ir sustojo. Sustojome ir mes. Teko išlipti ir pasiaiškinti, ką čia mes darome. Ok, mus išklausė ir leido važiuoti toliau, bet prie pat sienos jau nebelipome lauk, prosto pasižvalgėme per langus. Šiaip toks nepozityvus vaizdas, kai kaimas perkirstas spygliuotų dratų tvora. Na bet tokia geopolitika.
Kelias jau vedė atgal, o pakeliui užsukome į Šalčininkų dvarą. Labai gražūs atrestauruoti rūmai, tačiau įkliuvome, bo ten kažkokia muzikos mokykla, tad vartai šeštadienį į teritoriją užrakinti.
Na ir paskutinis aplankytas objektas – Jašiūnų dvaras. Irgi dalinai atrestauruotas, dalinai restauruojamas. Kadangi jau temo, tai ilgai vaikštinėti ten neišėjo.
Na ir pačiai pabaigai užsukome į Trakų Senąją kibininę ir ten pavakarienavome. Kibinai ir balta mišrainė – seni lietuviški patiekalai 😉
Buvo fain.
Labai smagu skaityti šmaikščius nerimstančių kelionių komentarus, deja ..retokus 🙁
Kad jau taip gaunasi…. Didžioji dalis laisvalaiko pusmetį sueidavo naukai žemėlapio versijai daryti. Dabar darau pertrauką, paskui pradėsiu kelti fotkes iš archyvų 🙂