Šiandieninis vidutinis žmogus visiškai nenori kariauti, tad jis tampa pacifistu. Sofos generolai, išliejantys savo agresiją šaudyklėse, yra tokie patys pacifistai. Ir mes labai nenoriai priimame patirtį, kad, esant tam tikroms aplinkybėms, pacifizmas liaujasi būti priimtina visuomenine pozicija ir virsta tiesiog niekšybe.
4 Responses to “365 žodžiai – 41”
-
Naujausi įrašai
Naujausi komentarai
- Tadas apie Apie / Contact
- ndl apie Apie / Contact
- Voldemaras apie Ir vėl name
- Taškąs apie Vėl namie
- grumlinas apie Vėl namie
Kategorijos
Žymos
365 žodžiai Akvarium AmyMacdonald basetėliai blog'as DeepPurple DireStraits EE-photo EG-foto Egiptas ES-foto fotopatirtis fotopuslapiai fototechnika FR-foto gabija Google+ Hiperbolė Koike kompiuterija Latvija LedZeppelin Lenkija Lietuva LT-foto LV-foto PinkFloyd PL-foto ProcolHarum Sirija SK-foto Slade SteamPunk taip buvo TheBeatles TheDoors TN-foto Tunisas UK-foto Ukraina videoteka vietelės Webshots xminde ŠvėkšnaArchyvai
Blog'ai
Citroen
Mano kūryba
Naudmenos
Palėpės radiniai
Rinktiniai puslapiai
Vertyklės
Subscribe
Metainformacija
Neimant kraštutinių situacijų, kai reikia aštrių sprendimų, turint omeny „gyvenimą įprastąjį“ kažkas niekšiško yra tame, kai nutylim niekšybes ir nusileidžiam neteisybėms. Vėliau namie išsiliejam už klaviatūros atsisėdę, bet… Bet tai nekeičia realybės. Realybėje susitaikom, tai ir turim ką turim. Ribiniais atvejais taip ir atveža stalino saules. Vidutiniais ir gyvenimiškais atvejais – nuo 1991 metų nesėdo joks rimtesnis korupcionierius. Nu ką, maži, einam pykčio liet? 😀 Aš neišsiskiriu iš vidurkio, toks pat prisitaikėlis, deja.
Yep, iš vienos pusės, mums sukurtos plačios galimybės nuleisti garą, o iš kitos – mes taip ir nesugebėjome išsiveržti iš sovietinio paternalistinio mąstymo „viršuje geriau žino, kaip mums geriau“.
Būtent šita sovietinė – rusiška – rytietiška hierarchija, kada maži nemąsto, žino, kad dideli už juos mąstys; o dideli mažais nesirūpina, nes žino, kad maži patys savim pasirūpins.
Kažkada britai tai vadino „baltojo žmogaus našta“ – pereiga nešti šviesą visokiems indusams, azijatams ir juodžiams. Nubyrės tas lukštas, tik kiek tam prireiks laiko, nes vergiškumas vis regeneruojasi per policinės valstybės geidulį.