Praėjusį savaitgalį teko sudalyvauti vestuvėse. Prieš jaunavedžiams bežengiant į salę, vedantysis sukomandavo: „Sutikime jaunuosius griausmingais aplodismentais!“ O aš išgirdau: „drausmingais aplodismentais!“ Sutikome. Ir griausmingais, ir drausmingais. Kilo mintis, kad mes labai retai plojame vieni, kaip tą daro maži vaikai. Jiems patinka – jie tiesiog daro katutes. O mes drausmingai plojame grupiniu organizuotu būdu, nes taip sukonstruota socialinė aplinka: konferencijos, susirinkimai, jubiliejai, baliai…
2 Responses to “365 žodžiai – 58”
-
Naujausi įrašai
Naujausi komentarai
- Tadas apie Apie / Contact
- ndl apie Apie / Contact
- Voldemaras apie Ir vėl name
- Taškąs apie Vėl namie
- grumlinas apie Vėl namie
Kategorijos
Žymos
365 žodžiai Akvarium AmyMacdonald basetėliai blog'as DeepPurple DireStraits EE-photo EG-foto Egiptas ES-foto fotopatirtis fotopuslapiai fototechnika FR-foto gabija Google+ Hiperbolė Koike kompiuterija Latvija LedZeppelin Lenkija Lietuva LT-foto LV-foto PinkFloyd PL-foto ProcolHarum Sirija SK-foto Slade SteamPunk taip buvo TheBeatles TheDoors TN-foto Tunisas UK-foto Ukraina videoteka vietelės Webshots xminde ŠvėkšnaArchyvai
Blog'ai
Citroen
Mano kūryba
Naudmenos
Palėpės radiniai
Rinktiniai puslapiai
Vertyklės
Subscribe
Metainformacija
Nu tai fiziškai nerodom jausmų. Taip išmuštruoti. Šypt vypt ir viskas. O ranką pakelti, suploti – nieks gi taip nedaro 😀 Nors turbūt tereikia pavyzdžio. Jei kokioj visuomenėj kažkas pradėtų suploti pagyrimui, gal ir kiti perimtų šitą drąsą?
Plojame. Bet organizuotai ir masiškai.