Gyvenime susiduriame su aibe nežinomų dalykų ir pamažu ateina žinojimas, kad neįmanoma suvokti visko, suprasti visų ir pajausti viską. Aišku, to reikia siekti, bet ne viskas visada gaunasi.
Tokiais atvejais aš naudojuosi metodu, kurį įvardinau „prognozinė hipotezė“. Tiesiog priimame kažkokį sprendimą (hipotezė) apie nežinomą objektą (sumodeliuojame jį) ir atitinkamai elgiamės jo atžvilgiu, tikėdamiesi, kad jis atitiks mūsų pramatymus (prognozė). Ir čia svarbiausia yra stebėti įvykius, gaudyti grįžtamąjį ryšį ir nedelsiant atitinkamai koreguoti savo elgesį.
Galbūt mūsų naudojamas modelis nėra tikslus, bet tai geriau, nei gaudyti faktus ir paskęsti juose, bebandant kažką iš jų sudėlioti. O tais faktais galima papildyti modelį ir jį patobulinti.
365 žodžiai – 101
Bal 11th, 2019 by grumlinas
Sprendimų priėmimas kai prielaidos gali būti nepilnai, netiksliai ar net klaidingai numatančios realybę. Veiksmai turėtų atsakyti į keletą prielaidų. Tipo, pradėkim šitaip, tada jei išaiškės daugiau – pasuksim ten arba ten. Aišku smagu, kai suveikia optimistiškiausias veiksmų planas, bet tai būna ne visada, ir veikiant optimistiškiausiai daugiausia laiko (ir pinigų) prarandama bandant prisitaikyti prie ryškiai blogesnės situacijos, nei manyta. Man efektyviausiai sekdavosi su vidutiniu pesimizmu. Kažkiek prarasti dėl atsargumo, bet niekad nepakliūti į dideles bėdas: geriau atsinešti storesnę lentą, negu mašiną įmesti į griovį, pvz. Abstrakčiai tie principai – prielaida/sprendimas yra visur tinkami, statyba, automobiliai, sociumas ir ką aš žinau. Visi žmonės tą naudoja, dažniausiai nesusimastydami, nebandymi pergalvoti savo sprendimų ir išgauti daugiau sėkmės. Įdomi tema, labai įdomi.
Gal būčiau filisofavęs/tuščiažodžiavęs ir daugiau, bet 101 žodis užkirto kelią 😉 Gal kada reiktų prie to grįžti su didesne žodžių atsarga.
Nu tema neišsemta. Dar begalė vandens papilstymui iš tuščio į kiaurą 🙂 Kažkas nustebo, kai paklausė ką dirbu, o aš pasakiau darau teisingas išvadas iš klaidingų prielaidų: autoremontas 😀 😀 😀