Bemąstydamas apie mūsų gyvenimą, prisiminiau seną anekdotą:
Iš zoologijos sodo pabėgo kengūra. Ją pagavo, mokslinė taryba nusprendė, kad ji iššoko per tvorą. Trijų metrų tvora aplink zoologijos sodą buvo nugriauta, pastatyta penkių metrų, bet kengūra dar kartą pabėgo. Ji vėl buvo pagauta, pastatyta dešimties metrų aukščio tvora, bet kengūra eilinį kartą pabėga. Eilinis pagavimas, statoma penkiolikos metrų tvora. Kengūra sėdi narve, kol tvora bus baigta, o dramblys iš gretimo voljero jos klausia:
– Ei, ką tu manai, kokio aukščio tvorą jie statys, kai tu vėl pabėgsi?
Kengūra sako:
– Na, metrų iki trisdešimt. Arba galiausiai vartai nakčiai bus uždaromi.
Tai va taip kai kada ir gaunasi – duodamės-duodamės spręsdami kažkokias vis iškylančias problemas ir nematome, kad tiesiog kažkur reikia uždaryti vartus: nešerti teršiančių miestą balandžių, <…įrašyti viską, kas kelia norą ką nors užmušti ;)…>, nebalsuoti už viską pažadančius populistus. Ir gal tada ta mūsų ramybės kengūra nebepabėgs.
Reikėtų prašyti šį anekdotą į Twiter’į , kad kai kurie asmenys galėtų palyginti su Meksikos siena…
Lietuvoj tinka 150+ atvejams, o ten tik 1 sienai. Gali nesuveikt 😀
Nu taip, panašumo yra 🙂