Tokia sena pasakėlė
Buvo toks miestelis, jame bažnyčia, o joje senas kunigas, kuriam darėsi bloga nuo savo parapijos žmonių išpažinčių, kurių dažniausia nuodėmė buvo svetimavimas. Vieną sekmadienį sakykloje jis pasakė: „Jei aš išgirsiu nors vieną prisipažįstantį svetimavimu, aš išeisiu!“. Tačiau per išpažintį nuodėmes reikia išpažinti, tad pamaldūs parapijiečiai nutarė sugalvoti kodinį žodį vietoje „svetimavimo“. Ir jie sugalvojo, kad tas, kuris svetimavo, sakytų, jog jis „krito“. Atrodė, kad tai tenkina senąjį kunigą ir viskas gerai sekėsi, kol kunigas mirė, sulaukęs garbios senatvės. Į miestelį vyskupija atsiuntė naują kunigą. Savaitę po to, kai atvyko naujasis kunigas, jis aplankė miesto merą ir atrodė labai susirūpinęs. Kunigas tarė: „Jūs turite kažką daryti su miesto šaligatviais. Kai žmonės ateina į išpažintį, jie nuolat kalba apie kritimą“. Meras pradėjo juoktis, suvokdamas, kad niekas nepasakė naujam kunigui apie kodinį žodį. Ir prieš merui paaiškinant, kunigas pakėlė rodomąjį pirštą ir tarė: „Nežinau, kodėl jūs juokiatės. Jūsų žmona šią savaitę krito tris kartus.“
🙂 ….kunigas pažeidė išpažinties paslaptį…:)
Bet ir „kritau“ priskirti prie nuodėmės?! Prie kurios? Nevaikščiok slidžiais šaligatviais? O senasis kunigas, aa jam, kaip tvarkėsi su „nekalbėk netiesos“ nuodėme? Šita istorija yra įtartina. Vienintelis paaiškinimas – rašyta profesionalaus žurnalisto (profesionalus – tas kas dirba už pinigus).
Blemba, tau tik jaskeliūnu dirbti, iškeltum į dienos šviesą visus melagius 😉
Che, sovietų laikais augau. Visi melavo, bet visada. Mes taip įpratom, kad nebematom. Šiaip tik tereikia atkreipt dėmesį ir matosi. Be Voldemaro – nieko nemačiau! Po to, kai dirsteli atidžiau… 😉
Nu taip, pažeidė, ale turėjo gerų ketinimų. Kuriais kelias pragaran grįstas 😉