Pagrindinė mano klausoma radijo stotis – M1+. 6 Aišku, paskutiniu metu ji biškį degraduoja link (sąlyginai) jaunesnio klausytojo ir jos grojaraštyje daugėja tiek popso, tiek sąlyginai naujos muzikos, bet vistiek kol kas ji lieka mano klausomiausia. Į darbo dienos pabaigą yra laida „Kelias yra gyvenimas“, tipo skirta grįžtantiems namo. Skamba gražiai ir aš niekada nesusimąsčiau apie šitą frazę giliau. O va neseniai nutariau, kad man yrA greičiau atvirkščiai: gyvenimas yra kelias, nors keliauti mėgstu.
Nesu toks kelionių fanatikas, kad kelyje galėčiau praleisti visą gyvenimą. Kiek prisimenu, žymiai daugiau keliauti nei vidutiniškas lietuvis pradėjau turbūt kokiais 1994-1995 metais, kai kolegoms iš Šveicarijos norėjau šiek tiek parodyti Lietuvą. Paskui pradėjau važinėti pats, nusipirkau savo awto – Byxeliuką – ir tada pradėjau sukti kilometrus po kilometrų. Užsienin kelionės prasidėjo turbūt nuo tarnybinių komandiruočių kokiais 1993 metais, o ir mudu su brangiausiąja pamėgome autobusines ekskursijas, kol galų gale 2005 metais patys išvažiavome į pirmą savarankišką kelionę Amazone, kai lenkai atidarė sienas.
Dabar, aišku, padėtis visiškai kitokia – būdamas Šengeno zonoje, gali važiuoti nesustodamas nuo Helsinkio iki Lisabonos. Nors aš asmeniškai labiausiai mėgstu Lietuvą ir Lenkiją – gal todėl, kad Lietuva-Tėvynė, o Lenkijoje jaučiuosi komfortabiliai, mokėdamas kalbą, skirtingai nuo Latvijos, kur ne visada padeda anglų ar rusų kalbos.
Gal pradinė mintis čia: „At rejse er at leve“ H.C.Andersen?
Gal. Geros mintys dažniausiai būna jau kažkieno sugalvotos 😉