Pabaiga iš ankstesnio įrašo
Fantazija arba kūrybinė vaizduotė yra atskira sritis, kurioje žmogus „virškina“ jau gautas pažiūras, jas keičia ir jungia, taip gaudamas naujas. Tačiau tikroji fantazijos karalystė yra sapnas – nemiegodami, samoningai fanatzuoti gali toli gražu ne visi. Netgi išradėjas negali būti pilnavertis svajotojas – eksperimentuoti jis gali tik nemiegodamas.
Fantazija – judriausia vaizduotės dalis, todėl ji jautriausia neįprastiems poveikiams. Kiekvienam aiškiaregiui, pamačiusiam ateitį šventame transe, tenka kokie penki autoriai, kurie „atsitiktinai“ tą ateitį nuspėjo.
Pažiūros pereina iš vienos srities į kitą. Fantazija pajėgi sukurti ryškiai tikrovišką, tačiau netikrą prisiminimą, kuris vėliau tampa atminties dalimi – ir žmogus karštai įrodinės, kad tai iš tikrųjų su juo atsitiko. Patirtis gali būti tokia ryški ir stipri, kad iki tol buvusios žinios bus atmestos ir peržiūrėtos, o vietoje buvusių įsitikinimų atsiras nauji.
Tačiau paprastai vaizduotės erdvė priešinasi staigiems pokyčiams. Net jei ir atsitiko pažiūrų krizė, pasikeis tik tos pažiūros, kurios negali nesikeisti. Todėl pokalbiuose su skirtingų pasaulėžiūrų žmonėmis dažnai matome, kurie iš jų gimė šiame pasaulio paveiksle, ir kurie į jį pateko iš kito – ir netgi tiksliai iš kur.
Kuo vyresnis žmogus, tuo stabilesnės jo pažiūros, tuo nenoriau jos keičiasi. Galų gale, kai pažiūrų sistema galutinai nusistovėjo – tai yra brandos požymis, o už brandos prasideda senatvė.
Mąstytojai diskutuoja, kas turėtų būti vadinama siela. Ko gero, kūrybinė vaizduotė – geriausias kandidatas į šį titulą.
