Šiomis dienomis lietuviška masmedija aktyviai siūbuoja pagal geriausias stalinizmo tradicijas Vilniaus mero organizuotą Generolo Vėtros atminimo lentos nuėmimą nuo Vrublevskių bibliotekos. Savo veiklą tūlas Šimašius bando pateikti kaip kovą su fašistu ir antisemitu Jonu Noreika, t.y. save pozicionuoja kaip antifašistą.
Viskas būtų fain, jeigu mes pamirštume, kad „antifašizmas“ nuo pat savo gimimo tėra gryniausias sovietinės propagandos produktas, o nuo 1950-ųjų jis tapo dar ir ideologine karo mašina, kuriai pavyko įsitvirtinti Vakarų demokratijose, it kokiam Trojos arkliui. Po Antrojo pasaulinio karo „antifašizmas“ pasitarnavo kaip ideologinė priedanga kruviniems komunizmo darbeliams maskuoti, leisdamas kairiesiems ginti savo teorinius pagrindus nuo bet kokio įtarimo totalitarizmu, ir tapo pagrindiniu kairiųjų ideologinės atramos tašku, išsaugant antifašistinę retoriką viešojoje erdvėje, nepaisant tikrojo fašizmo mirties po 2PK. „Antifašizmas“ pasirodė esąs puikus instrumentas pakirsti pasitikėjimą dešiniosiomis pažiūromis – atvira nuoroda į nacizmą visada tampa sunkiu moraliniu smūgiu tiems, kurie išdrįsta nutolti nuo visuotinai priimtos progresyviosios minties tendencijos, nes kolektyviniu požiūriu fašizmas yra absoliutaus blogio įsikūnijimas. Mūsų globalizuotoje ir pakankamai apsaugotoje nuo ginkluotų konfliktų visuomenėje realiai nebeegzistuojantis, tačiau regeneruojamas retorikos pagalba fašizmas tapo nuoroda į totalitarizmą ir smurtą. Tokio dirbtinio priešo formavimas leidžia pasitelkti neigiamų asociacijų pagalba plačios visuomenės nuomonės palaikymą, o „antifašizmas“ tampa kažkokiu aukštesniu argumentu, kuriuo siekiama diskvalifikuoti oponentą, o ne formuoti tikrus demokratinius ginčus.
Tad Vilniaus mero „antifašizmas“ tėra bandymas diskredituoti kovotojus už Lietuvos laisvę, pasinaudojant „antifašizmo“ vėliava.
Vienžo: veblenk „anti“ ir būsi ant bangos… ką ir daro dauguma save politikais besivadinančių…
va-va… o šiandien tas „antifa“ eilinį kartą apsiš* su Jono Meko palikimu 🙂