Porą dienų buvau dingęs iš internetų ir nelabai pasigedau buvimo juose. Tarnybinė komandiruotė, Baltijos valstybių bendradarbiavimas kartografijoje itc. itd. Susitinki senus pažįstamus (kurių vis mažėja), susipažįsti su naujais (kurių vis daugėja), bendros temos ir problemos – vienžo, gyvenimas puola srauniu domkratu.
Turėjau galimybę toliau paskaityti Grigaliūno-Glovackio „Generolo atsiminimus“, šįkart kovų už Lietuvos Nepriklausomybę jo gyvenimo etapas. Galimybė įvertinti, per kokius vargus ta Nepriklausomybė buvo išsaugota, kaunantis su visais aplinkui: bolševikais, bermontininkais, lenkais. Net ir latviai, ir tie nepasirodė esą braliukai. Organizuoti iš kaimo vaikinų kariuomenę, neturint praktiškai jokių resursų: ginklai nusipirkti pačių savanorių arba įgyti kovose, vietoje uniformų sermėgos su Trispalvės trikampiu, maistas sužebravotas pas ūkininkus arba atimtas iš spekuliantų. Tradiciškai nuolatinės politikų išdavystės, ieškant „kompromisų“ su užsienio jėgomis.
Skaudi tema, kurią vėliau nuolat prikaišiojo Glovackiui – karo lauko teismai, šaudant įtariamus šnipinėjimu ar „raudonumu“ – jis visiškai nesigailėjo šito brudo. Na bet jei ta jauna Lietuva ir išliko, tai tik būtent savanorių dėka, kai buvo tik savi arba svetimi. Nemanau, kad su šiandieniniu politkorektiškumu, kai tūpčiojama apie aiškius išdavikus ar netgi priešus, bijoma niekšus įvardinti niekšais, tuometinė Lietuva būtų išlikusi. Gal todėl Glovackio pavardė ir nutylima, kai rašoma apie pergales prieš bermontininkus, kai tuometinė susimyžėlė vyriausybė jam uždraudė juos [ulti Radviliškyje, ir tik generolo nepaklusnumo dėka bermontininkai buvo sumušti.
Dabartinių politinių įvykių aspektu įdomus požiūris į pulkininką Kazį Škirpą, kurį Glovackis laikė vos ne raudonuoju 🙂
