Vakarais betvarkant mano dvarų duombazę, kai dvarų pavadinimus rankioju iš įvarių senų žemėlapių, kyla įvairių minčių. Viena iš jų – familijų išsiskyrimai. Įsivaizduokime: kažkada, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais visa Lietuvos teritorija (na, išskyrus Klaipėdos kraštą) buvo vienoje valstybėje. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo visa Lietuva (po nedidelių peripetijų) perėjo carinės Rusijos žinion. Vėlgi viskas vienoje valstybėje, sienų nėra, familijos bendrauja laisvai. Ir štai Pirmasis pasaulinis karas, susikuria Nepriklausomos Lietuva ir Lenkija, kariauja tarpusavyje ir štai Lietuvos teritorija padalinta demarkacine linija. Kol 1939 metais Aloyzičius su Visarionyčium nepradeda Europos perdalijimo. Ir Lietuva atgauna dalį savo turėtų žemių, už tai sumokėdama Nepriklausomybės praradimu. Kol pagaliau neišsilaisviname iš bolševizmo gniaužtų.
Vienas iš tokių įdomių lietuviško topografinio M1:100 000 žemėlapio fragmentų, kuriame matosi mano minėtos temos iliustracija. Kažkada „prie caro“ buvo du palivarkai: Katišiaus (Котышь) ir Kapčiškių (Копцишки). Atstumas koks kilometras, tai įtariu, kad ponai pabendraudavo. Ir štai lenkai užpuola lietuvius ir nubrėžia laikiną sieną. Vienas palivarkas pas lietuvius, kitas pas lenkus.
Įdomu, ar išliko koks ponų bendravimas šioje situacijoje? Juk 20 metų lenkai laikė užgrobę Vilniaus kraštą, tarp valstybių nebuvo diplomatinių santykių. Įdomu, kokių pažiūrų laikėsi abiejų dvarų ponai – juk didžioji dalis dvarininkų buvo sulenkėję, lojalumu Nepriklausomai Lietuvai polonofilaI nepasižymėjo, lietuviškumą propagavo nedaugelis?
Šiandien iš tų palivarkų likę nekas – Kapčiškės pavirto kaimo poilsinių sodybų kaimeliu, Katišiaus vietoje matosi nusenusi sodyba. O gal tai vis dar originalūs palivarko pastatai?
Neskaitant praradimų, kuriuos patirdavo žmonės, perdalinus teritorijas kai kas gerai prasisukdavo iš pasienio kontrabandos…o pasienio prekyba visais laikais daug kam pelnus krovė!
Kontarbanda tai taip, bet va žmogiškasis bendravimas nutrūkdavo.