Paskutines dvi savaites man gaunasi kažkoks dienų išsimėtymas ir iškritimas iš normalaus gyvenimo grafikų. Paaiškinsiu: praėjusią savaitę pirmas tris dienas buvau išvažiuojamame seminare, darbe tik dvi dienas, paskui savaitgalis; šią savaitę dirbome tris dienas, Žolinės, atidirbsim šiandien, vėl savaitgalis. Išvažiuojamasis seminaras gana įtemptas, bet nevyksta grafikas „namai-darbas-namai“ ir žmogus savotiškai iššoki iš savaitės ritmo.
Išeiginė viduryje savaitės mane irgi išmuša iš darbinio ritmo – lyg ir savaitgalis, lyg ir ne – rytoj į darbą, bet nepilna darbo savaitė, negali planuotis normalaus savaitinio ciklo „įsibėgejimas-aktyvus darbas-nusiraminimas“, nes teturi vieną darbo dieną. Juolab, kad ji dar ir trumpesnė, bo toks grafikas.
Aišku, išeiginės yra gėris, bet susimąsčiau, kaip čia gausis pensijoje. Aišku, iki jos man dar Arti ir Arti virš keturių metų, vėlgi klausimas, ar varys ilsėtis, ar prašys dar padirbėti, tačiau medžiaga pamąstymui atsiranda: kaip gyventi, kai kasdien savaitgalis? Aišku, darbų yra, bet tai savi darbai, ir ciklo „namai-darbas-namai“ nebėra.
Veiklų savaitgaliams turiu apsčiai, ir tai nebūtinai važinėjimai po Lietuvą – dvarų kartografavimas labai imlus laikui, kaupiasi aplankytų/ apifotkintų, bet nepublikuotų dvarų archyvas, dar visokių kartografinių idėjų aibės, o kur dar LEGO projektai? Vienžo, užsiimti kuo būtų, nes dabar ilgesni darbai arba tęsiasi diena po dienos, pereidami iš savaičių į mėnesius, arba atgula į tolimą stalčių.
Va taip išbaladotos pora savaičių davė medžiagos pasvajojimui apie tą laiką, kai kiekviena diena bus savaitgalis, skirtas tik sau pačiam (čia dar visko gali būti).
Kiekviena diena savaitgalis- GĖRIS !
Kartą išbandęs- nenorėsi keisti! :))
Jooo, laukia tiek PLANŲ ir DARBŲ!!!