Kai užlūžta tinklalapio serveris, kurio tu pats neadministruoji, – tai ne pats maloniausias jausmas. Susimąstai, kiek tai truks – minutę-valandą-dieną, o paskui kantriai lauki, kol jį pakels naujiems darbams. Ką tik buvo prigulęs ir maniškis, tad buvo proga pagalvoti, kokie mes priklausomi nuo visokių gelžgalių, apie kuriuos beveik nieko nežinojome prieš 30 metų. Karta-pusantros – ir pasaulis totaliai pakito.
Laiko veltui neleidau, juolab kad taip užsikabliavau ant dvarų pavadinimų tyrinėjimo, kad kitkam nelabai laisvo laiko telieka. Kažkada, sukaupus dvarų pavadinimus rusiškai nuo carinių dvivarsčių žemėlapių, atrodė, kad užteks duomenis uždėti ant naujų lietuviškų žemėlapių ir galima bus įvardinti tuos dvarus lietuviškai. Deja, deja… Nemaža dalis senųjų dvarų dabar tik ženkliukai plynuose laukuose, į kuriuos pavirto Lietuva po melioracijų karštinės, kai nuo žemėlapių buvo nušluoti šimtai kaimų. Tad tenka kelti viską, ką pavyksta rasti – tarpukario lietuviškus ir lenkiškus žemėlapius, pokarinius sovietinius. O skirtumai juose nemaži, tad vakarais sėdžiu ir man jokių kryžiažodžių nereikia laikui praleisti.
Rašiau kažkada apie gyvenviečių pavadinimų įdomybes, kurias matau kasdien. Tačiau įdomesnis kitas dalykas – tie pokyčiai, kurie įvyko Lietuvoje per pusantro šimto metų, kai pakito gyvenvietės ir keliai, pelkės ir miškai, Kažkada prie daugelio dvarų buvo miesteliai, kurių dabar ženkliai sumažėjo, nes jie pavirto kaimais ir man kyla pagunda sudaryti tokių konvertuotų miestelių->kaimelių žemėlapį.
Vienžo, serverio dunkstelėjimas į žemę, kuris prieš kelis metus man būtų įvaręs stresą, šįkart manęs labai nenuliūdino – tiesiog interesų ratas taip pakito, kad aš daugiau dirbu kompe, negu tinkle. Tipo kažkiek ištrūkau iš pasaulinio voratinklio.
