Kol orai neblogi ir dienos pakenčiamo ilgio – tebekeliaujame. Šįkart savo kelionei pasirinkome Tytuvėnų kryptį.
Pirmas sustojimas – ties Betygalos neobarokine Šv. Mikalojaus bažnyčia. Apsišovėmė datuodami – iš išorės – statyta XVIII-XIX amžių sandūryje, o iš tikrųjų – 1930 m.
Šiluvoje aplankėme Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčią, naujai įrengtą Šviesos koplytėlę, tačiau tik užmetėme akį į Švč. Mergelės Marijos Gimimo baziliką (buvo uždaryta).
Iš Šiluvos pasukome link Lyduvėnų. Tradicinis žvilgsnis į Lyduvėnų geležinkelio tiltą ir ant šono pastatytos degtukų dėžutės stiliaus Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčią. Mano geresniosios pusės fotoįspūdžiai.
Kelio Kelmė-Tytuvėnai pašlaitėje, leidžiantis į Dubysos slėnį, stovi neypatingai išsiskirianti Maironių koplytėlė, kuros viduje yra akmuo su vaiko pėda. Koplytėlę matėme, akmens – nea, bo durys užrakintos. Šalia koplytėlės įrengtas toks tarsi kryžių parkelis, kiek toliau -sutvarkytas šaltinis su skaniu vandeniu. Mano geresniosios pusės fotoįspūdžiai.
Visai netoli koplytėlės yra gražus Pagryžuvio dvaras. Matosi, kad buvo prižiūrėtas, tačiau dabar uždarytas ir nebegyvas. Mano geresniosios pusės fotoįspūdžiai.
Kadangi jau praalkome, tai pirmas žygis Tytuvėnuose buvo į piceriją „Piero Pizzeria„, kur picas kepa tikras pagyvenęs italas, pakenčiamai kalbantis lietuviškai. Iš išorės picerija neypač, viduje irgi tokia labai jau paprasta, tačiau picos puikios. Kai dar važiuosime pro Tytuvėnus – būtinai užsuksime. Perspėjimas – dirba tik penktadieniais-sekmadieniais! Mano geresniosios pusės fotoįspūdžiai.
Sekantis sustojimas – Tytuvėnų bernardinų vienuolynas, kuriame aplankėme Švč. Mergelės Marijos bažnyčią ir Kristaus kančios laiptų koplyčią. Paėjau dar iki Tytuvėnų Dievo Motinos ikonos „Kazanskaja“ cerkvės padaryti fotkės. Mano geresniosios pusės fotoįspūdžiai.
Važiuodami pakelėje pamatėme nuorodą „Akmenės akmuo su kolytėle„. Kadangi jau buvome aptingę, tai tik privažiavome ir nufotkinome iš awtamabylio.
Priešpaskutinis aplankytas objektas – kažkada buvęs puikus Burbiškių dvaras. Skausmas ir liūdesys, matant į ką pavirsta kultūrinis paveldas. Mano geresniosios pusės fotoįspūdžiai
Na ir štai pasiekėme paskutinį tądien numatytą aplankyti tikslą – Žibulių (Igižių) dvarą. Vėlgi – bejėgiškumo jausmas matant, kaip griūva tikros vertybės, kai lėšos skiriamos visokiems šūdvaldovrūmiams.
Ką gi, kelionė buvo puiki, nežiūrint to, kad visą pusdienį krapnojo, o išsipagadyjo ir atšilo tik popiet.
Kaip savaitgalis taip gastrolės po Lietuvą o citromiargynų tai nėr…netvarka!
Nu kaltazzz, kaltazzz, reiks pasitaisyti 🙂