Po kažkiek metų užmaršties vėl (eilinį kartą) atradau Kitarō. Kažkada, prieš kokius 30 metų labai klausiausi elektroninės muzikos (kiek jos buvo galima prieiti TSRSe), ir Kitaro man buvo fanatastiškas atradimas. Mano geresniosios pusės pusseserė tuomet draugavo su vienu tokiu dailininku iš Žaliakalnio (šiaip tai jis buvo sėdintis ant tėvų sprando laisvaz mianininkaz) ir mes pas jį nuėjome į svečius. Tada pirmą kartą gėriau gerai paruoštos žaliosios arbatos ir ji man visai patiko, nes iki tol tai buvo kažkoks nesusipratimas.
Taigi, mums uždėjo albumą Silk Road ir aš užsikabliavau. Rami plaukianti muzika vakariniam klausymui, o jei dar per ausines – tu išplauki ir lieka tik kelionė. Nuostabus dalykas relaksui.
Kitas albumas, nuo kurio aš irgi svaigau, buvo Toward The West. Jei Silk Road buvo tiesiog garso takelis japonų dokumentiniam serialui, tai čia jau studijinis albumas.
Vėlesni albumai žymiai solidesni, tačiau man to pradinio smūginio įspūdžio nebepadarė. Pirmas įspūdis yra didžiausias, nieko nepdarysi. Penkių dalių Sacred Journey of Ku-Kai įspūdingas, bet aš nejučiom vis pagaudavau save, kad tas stilius žinomas. Jis puikus, tačiau nėra to efekto „nučiataibent!“. Be abejo, išklausiau jį, patiko, ir vis dar kai kada pasileisdavau kaip foną vakare sėdint prie kompo.
Paskui savo foniniame klausyme kažkaip perėjau prie visokių dainų (aišku, rimti dalykai, tokie kaip „Akvarium“ arba mano paauglystės/jaunystės kultiniai roko grupsai, šiandien užgesę ar vos-vos žėruojantys), ir elektroninė muzika keliems metams užmigo. O va dabar, peržiūrinėdamas savo tinklaraščio senus įrašus, radau nuorodas į Kitaro. Ogerazz! Ištraukiau, nupūčiau dulkės, vėl klausysimės. 🙂
Va taip žmogus ir sukiesi savo įpročių/pomėgių cikle – kas kažkada, kai tavo pomėgiai dar formavosi, tau prikibo – tas ir išlieka. Ilgam. Ir kartojasi.
Ratu grįžti tik prie tikrų dalykų. Jei jaunystėje pasisekė tokių rast – tai yra prie ko grįžt. Didžioji dalis susižavėjimų buvo laikini, atrodė geriau, nei buvo iš tikro. Bet ta nedidelė dalis tikrų dalykų dabar džiugina gal net labiau, kai jau geriau supranti.
Na taip. Perrinkus jaunystės lietuvišką estradą, teliko Hiperbolė ir Kernagis 🙂