Vakar po atostogų nuvykau į karštaimylimądarbelį. Apėjau bendradarbius, pavaišinau iš Egipto atvežtais saldainiais, keliose vietose teko pasakoti įspūdžius, gerus (čia apie atostogas ir Petrą) ir blogus (čia apie sienų kirtimą). Tikėjausi, kad pirmą dieną įtempto darbo nebus, bet kur tau! Nespėjau perskaityti per dvi savaites susikaupusio pašto, kai konvejeriu pradėjo nešti žemėlapius tikrinimui. Tik apsikapsčiau, kai popiet reikėjo važiuoti į kažkada buvusią darbovietę – kadangi ten kartografijos nebeliko, tai likusį kartografinį archyvą naujieji šeimininkai nori utilizuoti, nes reikia patalpų. Tai su dabartiniais bendradarbiais nutarėme išgelbėti bent pokarinės Lietuvos aerofotografinės nuotraukos (1949-1950 metų) kontaktinę spaudą, kiek jos ten likę. Kažkada įvertinau jos apimtis, bet pasirodo, kad papkės stelažuose buvo sukrautos dviem eilėmis… Tai teko išsikviesti pagalbon dar bendradarbių su transportu, bet krovinį parsigabenome. Visa bėda, kad tas archyvas jau kelis kartus keliavo iš patalpos į patalpą, tai dabar tai tik papkių krūva plius dar kažkokių iš kažin kur iškritusių pabirų nuotraukų pluoštas. Vienžo, gali prisieiti ne vieną savaitę po valandą-kitą kasdein tvarkyti visą tą jovalą.
Tai po tokio pakrovimo-iškrovimo (pilni trys lengvieji automobiliai ir du džipai) grįžus namolio nesinorėjo nieko. Persikėliau atostogų fotkes iš mobilkos į kompą, peržiūrėjau, yra įdomių kadrų, bet iki tvarkymo rankos nepriėjo – kai gelia kojas, rankas ir nugarą, ant sofkutės su laptopu gulisi smagiau ir visiškai nesidirba. Tai palikau kol kas visus įspūdžius dar panokti.
O šiaip tai mintys grįžus Lietuvon, bevažiuojant į karštaimylimądarbelį ir atgalios: iš prieblandos į prieblandą. Dar pora savaičių – ir bus iš tamsos į tamsą. Nieko nepadarysi – Žemės ašies posvyris į jos skriejimo apie Saulę orbitos plokštumą duoda savo – dienos ir nakties trukmė pastoviai cikliškai kinta. Žinau tuos dalykus dar iš mokyklos laikų, bet vistiek nemėgstu šito tamsiojo metų laiko. Kartkartėm net susidegu kambaryje visas šviesas – tipo šviesos terapija. Tarp kitko, padeda kažkiek. Šiaip mes dar turime prieblandą, o kuo labiau į pietus, tuo prieblandos laiko mažiau. Tiesiog ką tik buvo šviesu ir op! – jau tamsu. Pirmąkart su tuo susidūrus, biškį keistoka.
Na pagaliau! Sveikas pargrįžęs…į patamsėjusią tėviškę!
Ačiū, ačiū 🙂