Apie Petrą prirašyta daug, tačiau mokslininkai sutaria dėl vieno – didžiąja dalimi visa tai tik spėlionės.
Pilnas Petros aplankymo fotoalbumas bus čia. Perspėju – 141 fotkė.
Ekskursija prasideda lankytojų centre, kur yra ir didžiulis muziejus, bet mūsų ekskursija buvo „greitukė“ – kuo daugiau pamatyti per turimą laiką.
Eiti tenka – 800 metrų saulėkaitoje akmenuotu žvyrkeliu, po to 1200 metrų pavėsingu kanjonu. Pirmyn visą laiką nuo kalno, atgal – visą laiką į kalną. Turintiems silpnesnę sveikatą siūlomos dvi alternatyvos: iki kanjono nuo lankytojų centro joti arkliu, po to eiti pėsčiomis; nuo lankytojų centro iki pat Iždinės važiuoti arkliu pakinkytu vežimuku. Mes ėjome pėsčiomis, nes kitaip nesudalyvausi ekskursijoje su gidu. O ir važiavimas vežimuku akmenuotu kanjonu kelia rimtą nerimą dėl saugumo.
Žygiuojant gidas pasakoja apie pakelės istorinius objektus. Šiaip tai tie objektai – kapavietės ir spėjamos šventyklos. Nieko kito iš esmės neišliko.
Prie įėjimo į kanjoną stovi tradcinis arabiškas kioskelis, kuriame gali rasti visko. Kanjonas atrodo vėsiai ir maloniai, tačiau liūčių kalnuose metu jis gali tapti sraunia upe. Paskutinės jo aukos – 22 prancūzų turistai ir gidas. Todėl padėtis labai atidžiai stebima.
Ėjimas kanjonu įspūdingas. Aš asmeniškai nelabai klausiausi gido, nes tiesiog norėjosi žiūrėti-žiūrėti-žiūrėti. Įmetu keletą fotkių, o visa kita albume – nors ir gerokai prašlaviau kadrus, tačiau to grožio buvo tiek daug! Kai kuriose vietose išlikę romėnų nutiesto akmenų kelio fragmentai, o ten kur jį sugriovė žemės drebėjimai, išbetonuota.
Kadangi kanjonas gerokai vingiuoja, tai niekad nežinai, kas atsivers už posūkio. O tada sakai: OHO! Abiem kanjono kraštais kažkada ėjo vandens tiekimo kanalai. Pavojus, kuris tyko einant kajonu – lekiantys vežimėliai su lankytojais, ypač siaurose vietose.
Aplankyti Petrą buvo viena mano svajonių, tad nejučiom vis pagaudavau save belaukiantį, kad už sekančio posūkio pasimatys Iždinė. Išėjus į aikštę prie jos, suvoki, kad svajonė išsipildė. Ir aišku žiopteli, pamatęs minią žmonių. Laimei, suvenyrų kioskas tik vienas, na dar yra beduinai su kupranugariais.
Prie Iždinės pabuvome gerą pusvalandį, tada paėjome kiek į priekį kanjono tęsiniu.
Turėjome galimybę įlįsti į vieną iš kapaviečių. Tuščia ir nieko.
Kanjono pabaigoje yra romėnų amfitetatro griuvėsiai.
Čia ekskursija-„greitukė“ baigiasi. Grįžti galima pėsčiomis (2 km į kalną mums užtruko beveik pusantros valandos), galima pajoti į priekį asilu arba kupranugariu, o paskui pavažiuoti džipu iki lankytojų centro.
