Žmogus planuojiesi savo laisvalaikį ir atrodo, kad to laiko kaip ir turėtų užtekti viskam. Valanda tam, valanda anam, viskas lyg ir susieina. Bet žmogus planuoja, o Dievas šypsosi sau barzdon, Padarai grįžęs iš karštaimylimodarbelio būtinus darbus, sėdi prie kompo pramogauti, obetačiau pagauni savo mėgstamo dalyko kablį ir nebelieka laiko viskam, ką taip kruopščiai planavai. Taip ir man – lyg ir numatyta kasdien kokia valanda kasdieninam tinklaraščio rašymui, bet vis atsiranda kažkas žymiai įdomesnio ir oplia – savaitė be įrašų. Velniava, bet toks jau tas gyvenimas.
Prisiminiau, kokios mintys kilo, perskaičius apie komedianto Cololo mirtį. Vistik turbūt yra mumyse kažkokia karmos taškų atsarga. Darai gerus darbus – taškų daugėja, darai blogus – mažėja. Aišku, jei esi kaip drungnas vanduo, nieko nedarydamas – stovi tie taškai vietoje. Matomai, vyriukas savo prieš gerus metus bažnyčioje per pamaldas įvykdytu „performansu“ taip kirto per tikinčiųjų jausmus, kad šie jam tų karmos taškų rimtai pamažino. Nežinau, koks iš jo buvo „jumoristas“ (šiaip lietuviškas „jumoras“ iki humoro taip ir neužaugo, liko plintuso/grindjuostės lygyje), kaip žmogaus gaila, bet va medžiaga pamąstymui apie tai, kad esame atsakingi už savo poelgius, turėtų susidaryti. Jei nors kai kada susimąstome, be abejo.
Dar vienas pamąstymas apie aktorius ir šiaip „žmones prie meno“. Kai kada tenka paskaityti, jog kažkoks meno žmogus (tipo artistas, dizaineris ar pan.) pareiškė savo nuomonę rimtais klausmais (politika, ekonomika ar pan.). Jeigu prisiverti perskaityti tą nuomonę, tai suvoki, kad geriau jis būtų patylėjęs, nes vistik virėja valdyti valstybės negali. Šiaip „aktoriaus“ profesija iš tikrųjų buvo niekinama nuo senų senovės: antikos laikais ši publika buvo viename socialininiame lygyje su vergais ir prostitutėmis; viduramžiais jie buvo laidojami už kapinių tvoros kartu su savižudžiais ir ekskomunikuotais. Taigi ar verta kreipti dėmesį į tai, ką pasakė vienas ar kitas mūsų linksmintojas?
Darbe pilnu tempu artėjame prie dviejų karinės kartografijos projektų užbaigimo. Smagu, kad taip prisidedame prie Lietuvos pasiruošimo atremti galimą ruskijos agresiją, kuri tampa ypač galima po to, kai ji aneksuos Baltarusiją ir pareikalaus Suvalkų koridoriaus. NATO mums padės tik tada, kai mes būsime atkėlę šikną ir patys pakankamai prisidėję prie savo pačių gynybos. Juolab, kad Francūzistanas ir Merkelreichas jau atvirai lenda putleriui šiknon.
