Paskutiniu metu nelabai beseku tą koronaisteriją – iš esmės viskas aišku, elgiuosi (kiek įmanoma) pagal nurodymus, o stebėti srautingu domkratu puolantį jau nebe informacijos, o tiesiog internetinio triukšmo srautą ir pačiam dar jo pageneruoti – kažkaip nematau didelio reikalo. Stebiu šiek tiek, kad nepamesčiau įvykių tėkmės, kartais kažką įmetu just for fun, bet šiaip tai stoviu nuošalyje.
Tik va pagalvojau, kaip žmones paveiks karantino laikotarpis. OK, jei šeima normali . O jei šeimoje trintis? Būti kartu tiek laiko tokiems žmonėms gali pasirodyti sunki užduotis. Dar viena problema – vieniši žmonės, kuriems reikia gyvojo bendravimo. Stogas gali pavažiuoti. Vienžo, įtariu, kad kai kam vėliau gali prirreikti psichologo pagalbos.
Mūsų familijai kiek geriau – abudu dirbame nuotoliniu būdu, tad net aktyviai kontaktuoti dienos metu nelabai kada. O vakare vėlgi yra ką veikti – turime savo laisvalaikio leidimo įpročius. Bet žinojimas, kad esame kartu, turbūt veikia kaip socialiniai klijai ir psichoterapija. Vienžo, gerai, kai turi geresniąją pusę 🙂
Jooo, turėti geresnę pusę gerai ne tik koronės metu…:)
Aha 🙂