Šiandien su brangiausiąja dirbame nuotoliniu būdu kiekvienas savo kambaryje kontoroje. Skambutis į duris. Užsidedame kaukes, klausiame per duris: „Ko?“. Už durų vyriškis: „Noriu per jūsų balkono grotas užlipti pas savo mamą“. Nublemba, tokių istorijų reikia paieškoti. Atidarau, už durų pusamžis vyriškis, tvarkingas, su kauke. Pakartoja: „Noriu per jūsų balkono grotas užlipti pas savo mamą, neatidaro, neatsiliepa“. Aiškinu, kad mūsų balkono grotos neatsidaro. Jis žino, lips iš lauko, vaikystėje nekart laipiojo. Nu ok, lipk. Apėjo namą ir iš tikrųjų kaip katinas užsikeberiojo į antrą aukštą. Nežinau kaip ten toliau buvo, bo mudu su brangiausiąja esame rizikos grupėse, tai karantino metu nekišame nosies laukan be reikalo. Na ir dar brangiausioji prisiminė, kad šiandien kažkaip nesigirdi triukšmingo televizoriaus iš viršaus.
Tai va, tokios istorijos karantino metu.
Kai būni namie darbo metu visokie nutikimai…sakykim tuo metu būtumėt darbe, tai žmogui nebūtų pas ką paklausti….
Liptų turbūt ir taip – vistik situacija neeilinė.