Vakar apturėjau skrandžio uždegimo priepuolį. Savijauta buvo labai bloga, kai iki geros vietos turi eiti ramstydamasis sienų, nes nelabai ką matai iš skausmo. Kviesti greitąją šiais laikais nelabai norisi… Ir va tada suprati, kaip gerai, kad šalia yra kažkas, kas suras ir paduos vaistų, išvirs arbatos. Vienam gal ir gerai gyventi, kai viskas tvarkoje, bet bėdoje reikia dviejų.
Kol kas dar vos gyvas… 
Sveik!
Ačiū, stengiuosi, tik ne taip lengva.
Atėjo du žmogeliai į kaimyno pagrabą, sėdi, kalbasi:
-Tai nuo ko anis numirė?
-Tai skaityk kas ant vainikų parašyta-nuo žmonos, nuo vaikų, nuo bendradarbių….
-….
Linkiu pasvekti
Nu dar nenumirau, bet ketvirtadienį galvojau, kad jau