2009 metais vedžiau rubriką „Prieš NN metų“, kur bandžiau aprašyti, koks iš tą dieną kažkadaise vykęs įvykis man pasirodė įdomiausias. Po metų pertraukos pabandysim lipti ant to paties grėblio, tačiau pakeliant+peržiūrint ir senuosius įrašus. Pačiam įdomu, ar tai bus tie patys įvykiai, ar vistik šįkart kažkas kitas mane sudomins labiau.
2011: Šiandien prieš 205 metus
Trumpa frazė iš Wikipedijos:
1806 – The French Republican Calendar is abolished.
Žinojau, kad Prancūzijoje po 1789ųjų revoliucijos buvo bandoma panaikinti viską, kas bent kiek priminė senuosius ikirevoliucinius laikus. Viena iš tokio buko entuziasmo aukų tapo ir senasis Grigaliaus kalendorius, kurį 1793iaisias pakeitė naujasis revoliucinis. Aišku, gal ir nieko mintis, nes pvz. tų pačių entuziastų įdiegta metrinė sistema prigijo. Bet, deja, žaidimas truko tik 13 metų ir buvo užbaigtas Napoleono įsakymu. Taip kad turime istorinį kuriozą, iš kurio galime sužinoti, jog 2011-01-01 yra 219 metų Nivôse mėnesio 12 diena.
Įdomumo dėlei – Nivôse kilęs iš lotyniško žodžio nivosus, reiškiančio snieguotas.
2009: Šiandien prieš 50 metų
Kadangi 1959ieji metai man labai įdomūs, tiesiog smalsu pasidarė pažiūrėti, kas gi jais vyko pasaulyje
Trumpa frazė iš Wikipedijos:
1959 – Fulgencio Batista, president of Cuba, is overthrown by Fidel Castro’s forces during the Cuban Revolution.
Dabar daug kalbama apie Kastro režimą kaip apie vieną iš paskutinių totalitarinių režimų, vieningai pasmerkiant jo baisybes, tačiau kažkaip pamirštama, kaip visa tai prasidėjo. Nes, šiaip ar taip, „Liepos 26 judėjimas“ 1958ųjų gruodį nuvertė vieną iš odioziškiausių, žiauriausių ir ištikimiausių JAV diktatoriškų režimų Vakarų pusrutulyje. Kubos revoliucija tapo pavyzdžiu daugeliui bananinių respublikų, kaip galima išvyti savo vadus ir vadukus. Kas vėliau ir nuolatos vyko beveik visoje Lotynų Amerikoje, o ir dabar dar nesustojo – kairieji partizaniniai-teroristiniai judėjimai iki šiol krauju dažo kai kurias valstybes.
Galbūt, Kubos revoliucijos bėda ta, kad ji, įvykdžiusi nemažai demokratinių pakeitimų ir suteikusi tiek vilčių nuskriaustiesiems, vistik neperaugo į demokratiją, o degradavo į tą keistą reiškinį, vadinamą „socialistine demokratija“ (taip gerai pažįstamą tiems, kam per 40 😉 , o iš tikrųjų reiškiantį autoritarizmą. Na, bet tai yra Kubos žmonių pasirinkimas, o kiekviena tauta juk turi tokią valdžią, kokios nusipelno. Netgi, jei to aiškiai nesuvokia.
Kodėl šis įvykis mane „užkabino“? Galbūt todėl, kad Kuba man paauglystėje ir jaunystėje ilgai buvo pavyzdžiu, kaip galima nugalėti drakoną. Tik tuomet nežinojau/nesuvokiau, kad vienas drakonas lengvai pakeičiamas kitu. Juk ir Kuba tuomet buvo žymiai geresnėje padėtyje nei dabar, o kelionė į ją tarybinam žmogui buvo viena iš svajonių.
Nepamirškime, kad Kubos revoliucija davė du iš labiausiai pažįstamų XX amžiaus (ir ne tik) veidų: Fidelį ir Če.
Galime daug kalbėti apie jų ne visada gražią veiklą porevoliuciniais metais (kas be ko, revoliucija visada yra kruvinas įvykis), tačiau nedera užmiršti, kad jie iki šiol tebėra pavyzdys kairiesiems radikalams pastarųjų kovoje su savo šalių valdžia. Ir dar ilgai bus, nes Kubos revoliucija daugeliui skurstančiųjų ir nuskriaustųjų tebėra išsivadavimo iš turtuolių valdžios idealas.
P.S. Perskaičiusiems šį tekstą iki galo – bonusas: nesu kairysis ar Kastro/Če gerbėjas. Kaip ir kokio Reigano ar Bušo gerbėjas taip pat. Tiesiog mėgstu žvelgti į istoriją ir bandyti suvokti, kokios objektyvios+subjektyvios priežastys iššaukė vienus ar kitus įvykius. Ir vertinti istorines asmenybes pagal tai, kaip jie įtakojo savo laikmetį ar netgi įtakoja mūsų pasaulį iki šiol. Nes dabartinės mūsų demokratijos lozungo „Laisvė, lygybė, brolybė“ gerbėjams derėtų giliau pasnerti iki kaklo į kaltų ir nekaltų kraują, kuris buvo pralietas per Prancūzijos revoliuciją, kada šis lozungas ir atsirado.
[…] viską žiūrėti televizoriaus ekrane. Buvo priekaištų „bulvarui“ su pataisymais. Buvo Kubos revoliucijos, kurioje neteko dalyvauti, prisiminimų. Keista metų […]
O tu Kuba…. Aš nieko ankčiau nežinojau nei apie Kubą, nei apie revoliuciją, nei apie Che Guevarra kol pats ten nenuvykau. O nuvykęs pamėgau Che, pamėgau kubietišką gyvenimą ir su liūdesiu žvalgiausi į socialistinį skurdą bei turintinius užkampius (kuriuose viskas idealiai vakarietiška be menkiausios kubietiškos dvasnos).
Sako, Kubon tikrai verta nuvykti poilsiui.
kaip savo laiku mokintam lotynų k. iš kart užkliuvo, kad nivosus labiau į būdvardį užneša nei į daiktavardį, googlas patvirtino – tai yra „snieguotas“, o sniegas yra „nix“. Daug to nixo pavaryta, dar kvapo neatgaunu nuo šiūpeliavimo 🙂
-> vyr – ačiū už pastabą, pataisiau 🙂
Keisčiausia kad dar visai nesenai kažkokiame laimingumo indekse Kuba, Dominykos respublika ir dar kelios to regiono salos išsidalino pirmąsias vietas.
Kuboj pabuvot neteko, bet buvau visai šalia – Dominykos respublikoj. Vietiniai ten tikrai fantastiški, nepaisant visur akis badančio skurdo (mūsų, vakariečių, supratimu).
Ta, salos magija su maloniu klimatu ir įspūdinga gamta tikrai sukuria kažkokį stebuklingą derinį, kuris teigiamai veikia žmones.
O man, nuo vaikystės svaigusiam dėl filmų apie piratų lobius ten išvis kaifas 🙂
Iš Frankfurto oro uosto, kelias dienas pamiegojus ant žemės, manau tikrai galima sulaukti padoraus pasiūlymo kelionei į Kubą.
Dar man labai patinka tie likę jankių tankai – užsilikę seni automobiliai važinėjantys apgriuvusio miesto gatvėmis.
O santvarka. Yra tokia, kokia yra. Nieko čia nepadarysi…
Šiaurės Korėją vertinu vienareišmiškai, o Kuba dar toks, sakyčiau, tarpinis variantas.
-> Paulius – Turtingas ne tas, kas daug turi, o tas, kam nedaug tereikia…
Kaslink Kubos – matyt, tenykščiams yra gerai, kad jie valdžios neverčia, nes 1959 tą jie jau padarė