Keletas naudingų minčių apie pernai metų fotografavimo tikslus ir rezultatus.
Taigi, minėtoje nuorodoje užduoti klausimai ir mano rezultatai:
Ar aš išmokau naujos technikos? Ar aš norėčiau daugiau fotografuoti šia technika?
Giliau besisavindamas naująjį Pentaxių, pradėjau aktyviau naudoti gatavus scenarijus (mažiau žaisdamas su rankiniais nustatymais, kurie kai kada duoda tiesiog priešingus rezultatus mano laukiamiems), ieškodamas jų stiprių ir silpnų pusių. Manau, kad rezultatai neblogi ir šitą reikalą pratęsim. Tačiau rankinių nustatymų klausimas tebelieka pastatytas.
Ar aš fotografavau ką nors, ko nefotografavau iki tol? Ar tai aš fotografuosiu dar?
Taip, vienreikšmiškai – saulėlydžiai. Patenkintas rezultatais, pavasarėjant reikės kažkiek „pamedžioti“ tokių vaizdų.
Ar aš išbandžiau naują programinę ar techninę įrangą?
Atsakymas teigiamas – dar 2007ųjų pabaigoje nusipirkau DSLR Pentax K100D Super su dviem objektyvais. Gaila, kad katinas numetė nuo staliuko ir sudaužė gana neblogą Sigma 70-300mm televyką, kuriam pamainos iki šiol nenusipirkau – neapsisprendžiu, nes tai, ko noriu – brangu, ką galiu įpirkti – kelia abejonių 😉 2007aisiais naujuoju fotiku tik pyškinau, o 2008aisiais jau pradėjau fotografuoti. Rezultatai džiugina, bet iki norimo (realiai) pasiekti lygio dar reikia padirbėti. Iš programinės įrangos – tik-tik pabandžiau GIMP, įspūdis neblogas, šiemet bandysiu gilintis rimčiau.
Jei man reiktų pasirinkti mėgstamiausią nuotrauką, tai ji būtų tokia ir kodėl?
Jei jau tik vieną ir vienintelę, tai greičiausiai būtų ši nuotrauka
Kodėl? Turbūt, dramatiškiausia iš mano nuotraukų – Armagedonas jau virš galvos.
Ar aš buvau nustebintas netikėtos pozityvios reakcijos į fotonuotrauką?
Kadangi iš esmės fotografuoju „dėl savęs“ be jokių komercinių-reprezentacinių tikslų (esmi photographicus vulgaris), tai leidžiu sau, apart visaapimančios ir neblogai kotiruojamos temos „Gamta“ (kelios potemės), postinti kelis tęstinius ciklus „čisto dlia dušy“: „Geležiniai kryžiai“, „Raštai ir pavidalai“, kuriuose dedu tai, kas man tą dieną patinka iš mano foto-laužyno 😉 . Tad mane nustebino tai, kad atsirado žmonių, kuriems patiko ir tokie specifiniai ciklai.
Turint omenyje, kad nesu kokių nors foto-forumų dalyvis (tiesiog nesijaučiu tiek stiprus, kad ten dalyvauti, o ir fotografija nėra vienintelis mano hobis), o blog’ą paviešinau tik prieš kokį pusmetį – savo fotomIAno įvertinimo rezultatais esu patenkintas.
Kartais išankstiniais scenarijais naudojuosi kaip pradiniu atskaitos tašku. Dažnai padeda, kai negaliu nuspręsti nuo ko pradėti 🙂
Va-va – kai kada reikalinga „špargalkė“, kad bent pradėti fotkinti.
http://static.panoramio.com/photos/original/9724643.jpg
cia mano dramatiskiausias, ale nuclear blast.
Mane erzina tokio momentinio veiksmo kaip fotografija didžiulė , neįmanoma išmokti teorinė bazė. Kažkas ten labai apgaulingo, visa tas apsimetimas menu ir tūkstančiai teorinių skaičiukų.
Arba pagauni tiesą arba ne. Viskas paprasta turi būti fotografijoje.
@Vietinis – gal greičiau po cheminės atakos? 😉
@troy – yep, viskas ten labai paprasta – matydamas kadrą, tu arba moki jį perteikti kitiems, arb nemoki. Galiu pasakyti viena – didieji fotografijos meistrai pakankamai dažnai laužė kanonus, kuriems meldžiasi dauguma vidutiniokų – kažkur Inetet netgi buvo paeodija, kur pradiniokasfoto-klasikams nurodo elementarias klaidas 😉 Tiesiog, norint tavo kūrinį priartinti arčiau kokybiško meno kanonų, tenka laikytis kai kurių taisyklių.
Nekalbu apie techninę klausimo pusę, kai fotonuotrauka tiesiog nekokybiška.