2011: Šiandien prieš 32 metus
Trumpa frazė iš Wikipedijos:
1979 – Third Indochina War – Cambodian-Vietnamese War: Phnom Penh falls to the advancing Vietnamese troops, driving out Pol Pot and the Khmer Rouge.
Ilgą laiką man tai buvo pats nesuprantamiausias karas iš visos tos Indokinijos kebeknės. Regis, amerikiečiai išsikraustė iš ten 1973m., paskui vienas po kito perėjo komunistinių jėgų kotrolėn Laosas, Kambodža ir Vietnamas. Viskas čiki, liaudis pasišokinėdama stato socializmą. Ir staiga lenkų spaudoje (buvo toks puikus politinis-visuomeninis iliustruotas savaitraštis „Perspektywy“) pasirodo nuotraukos, kur rodomi nukauti kariai bei civiliai ir rašma apie susirėmimus trap Kampučijos ir Vietnamo. Nu bet gi abi tos šalys socialistinės, kokio galo kariauja!? Sovietinė spauda, berods, kantriai tylėjo, kol 1978m. pabaigoje buvo pranešta apie Heng Samrino nacionalinio gelbėjimo vyriausybės sudarymą ir Kampučijos išvadavimą iš polpotininkų jungo. Paskui pasipylė baisūs kadrai ir informacija apie masines žmonių žudynes. Aišku, sovietinė propaganda visaip vengė aiškiai pasakyti, jog tai buvo vienas iš komunizmo kūrimo variantų, bevelijo viską versti maoistiniams nukrypėliams nuo tesingo tarybinio socializmo-komunizmo kūrimo kelio. Paskui buvo Kinijos-Vietnamo karinis konfliktas, kuris dar labiau sujaukė visą vaizdą – Vietnamas socialistinis, Kinija irgi, juk TSRS ir Kinija taip padėjo Vietnamui kariausjant prieš amerikonus, ko jie vėl nepasidalino, nu?
Dabar, žvelgiant iš perspektyvos ir turint daug daugiau informacijos, žymiai aiškesnė visa ta sudėtingų santykių mozaika, bet tuomet tikrai galva sukosi, bandant totalioje sovietinėje informacinėje tyloje suvokti, kas gi nutiko…
2009: Šiandien prieš 50 metų
Trumpa frazė iš Wikipedijos:
1959 – The United States recognizes the new Cuban government of Fidel Castro.
Šiandien mes turime unikalią galimybę skaityti apie Kubos revoliucijos kelius ir klystkelius, apie JAV bandymus nuversti revoliucinį Kastro režimą, apie Kubos krizę, pastačiusią pasaulį ant atominio karo slenksčio, apie ilgus ekonominės blokados metus. Visa tai dabar sukondensuota istorijos knygose ir (bent taip jau mes manome) sudėliota į savo vietas. O tuo metu viskas vyko „live“ – kubiečiai džiaugėsi pergale ir laukė pažangių permainų, amerikiečiai manė, kad į valdžią atėjo eilinis „revoliucinis“ režimas, kurį bus nesunku prisijaukinti ir toliau laikyti Kubą JAV naktiniu klubu, kazino ir viešnamiu. Deja, barzdočiai gan greitai pasuko keliu tolyn nuo Amerikos, nors būtent JAV nenoras greitai pradėti bendradarbiavimą su Kastro ir privedė prie to, kad Raulio Kastro ir Ernesto „Če“ Gevaros ryšiai su Kubosd komunistais padėjo Kubai pasukti kairėn. Taip kairėn, kad kairiau nebūna. Kuo tas dar nesibaigė – matome.
Bet tai dabar mes gudrūs, pasiskaitę istorijos knygelių. O tuo metu reikėjo priimti esminius sprendimus ir už juos atsakyti. Aš kai kada gyvenimo posūkyje pagalvoju, kaip svarbu yra teisingas sprendimas, tik va suvokiu, jog čia ne kompiuterinis žaidimas ir rezervinių gyvybių nėra. Ir neatliksi komandos „Išsaugoti“ prieš veiksmą, kad vėliau galėtum „Nuskaityti“, jei žingsnis buvo blogas. Gyvenime žengei žingsnį – ir viskas. Pasekmės bus. Visada.
Kartais tai, kad visa tai vyko prieš palygint nedaug metų (ką reiškia, tarkim, 50 metų?) stebina labiau, negu tai, kas vyko… Gal miglotai išsireiškiau, bet atsakykit, ar šiais laikais kas nors gali panašaus vykti…?
-> Pričkus – manau, kad VYKSTA. Tiesiog mes nejaučiame to, nes mums tas vyksmas yra įprastas ir natūralus. O va mūsų anūkai skaitys apie tai ir sakys: „Nu lochai, taigi reikėjo padaryti VA TAIP ir būtų buvę daug geriau“
Paimk sovietų invaziją Afganistane – jei ne jinai, galbūt TSRS būtų išsilaikiusi ilgiau, nes vistik resursų (žmogiškųjų, materialinių, politinių) suėdė daug. Pozityvus rezultatas – iš esmės niekinis, apart naujos karinės technikos išbandymo kovos sąlygomis
Manau, kad į TŲ dienų įvykius reiktų pažiūrėti iš istorinės- visuomenės vystymosi pusės. Tada aiškėja tų lokalinių konfliktų šaknys. Kas tai per valstybės? Tai įvairiose vystymosi stadijose besirandančios FEODALINĖS kunigaikštystės. Joms vadovauja kompartijų vadovai-kunigaikštukai, kurių mastyseną suformavo vietos visuomenės feodalinis- marksistinis lenininis(remiamas didžiojo brolio) mentalitetas( tipinis pav. nūdienos Kazachstanas, ir ne tik jis vienas).
Na, o feodalo logika paprasta- plėšk silpnesnį kaimyną!
Tuo tarpu kapitalistinio plėšimo technologija ženkliai sudėtingesnė…
… ir ženkliai žiauresnė bei efektyvesnė… 😀
-> Voldemaras – na čia daugiau taikytina post-sovietinių valstybių atvejui, kai iš tikrųjų didžioji dalis tų ex-sovietinių respublikų, kažkadaise iš feodalizmo pertemptų į socializmo statybą, vėl sugrįžo į savo natūralią būseną, t.y. feodalizmą.
Buvo toks anų laikų anekdotas:
Eina du lietuviai sostinės pagrindiniu Mao prospektu ir patyliukais kalbasi … rusiškai.
Ir kas paneigs, kad taip ir nūnai negali būti – po kokių 50 metų. Juolab, kad aiškėja
– kinai įrodė, kad yra trečiasis kelias.
Jeigu Fidelis būtų tokį atradęs tada – jo Kuba būtų gal turtingesnė už kokią USA 🙂
Jeigu toji pati USA nebūtų „užmiršus“ Prezidento Ruzvelto tvirtos rankos sutramdant bankininkus, t.y. tiesiogiai reguliuojant laisvąją rinką – nebūtų krizės, kai bankrutavo vos ne milijonas milijonierių, o atsirado gal koks šimtas milijardierių.
-> Taškas – apie Kubą esu radęs (ir pametęs) labai įdomią nuorodą – kai atrasiu – nustebsi 😉
Įdomu, lauksiu. Bet Kuba tai čia tarp kitko. Na, beveik 🙂
-> Taškas – žinosi kitąkart, kaip „tarp kitko“ rašinėti – lauk dabar 😉