Grumlino palėpė

Kadangi pirmoji mano kūrinio dalis išpeikta nebuvo, tai pabandysiu tęsti pasakojimą apie aerofotografinę nuotrauką toliau. Tsakant, kaip tas aerofotografavimas po lėktuvo pakilimo oran vyksta ir kas po to darosi su aerofoto-nuotrauka. Čia vėlgi bus daug žodžių ir iš anksto atsiprašau tų, kurie jau tikėjosi paslapčių atskleidimo – visų atskleisti šįkart dar nepavyks.

Pradžia
O aerofotografavimas taip paprastai dar neprasideda. Kad atlikti aerofotografavimą, būtinas detalus projektas, kuriame būtų aišku, ką ir kaip daryti. Visų pirma, turi būti aiškus vidutinis vietovės, kuri fotografuojama, aukštis. Kuriam galui? Ogi tam, kad būtų galima nustatyti fotografavimo mastelį, kuris priklauso nuo fotoaparato židinio ilgio ir lėktuvo skridimo aukščio – kuo aukščiau lėktuvas skrenda, tuo SMULKESNIS aerofotografavimio mastelis ir tuo sunkiau pastebėti smulkius objektus. Ir atvirkščiai – kuo žemiau lėktuvas skrenda ir kuo lengiau pastebėti tuos smulkius objektus, tuo mastelis STAMBESNIS. Kodėl apie šitai rašau? Todėl, kad (beveik) 100% žmonių, ieškantys pas mus įsigyti žemėlapių, nori kuo smulkesnio mastelio, kad visus smulkius dalykus atrastų 😉 Be to, objektyvo židinys turi įtakos ir pačiam fotografavimo vaizdui – tą žino fotografai – kuo trumpesnis židiinys/platesnis kampas, tuo labiau išgaubtas vaizdas. Aerofotografinėje nuotraukoje platus objektyvo kampas duoda aukščių „ištempimo“ efektą – t.y., peržiūrint stereo-nuotraukas specialiais prietaisais, vietovės reljefas labiau išreikštas, todėl lengviau pastebėti jo nelygumus. Na bet tai jau nukrypimas nuo temos. Taigi, kai žinome pradinius parametrus (židinio ilgį, fotografavimo mastelį, vietovės vidutinį aukštį, lėktuvo skridimo aukščius virš žemės paviršiaus ir virš jūros lygio), galime pradėti projektuoti pačius skridimo maršrutus. Skirtingai nuo kosminės nuotraukos, kai kelios scenos gali padengti nemažą dalį Lietuvos, aerofotografinės nuotraukos kadras dengia gana nedidelę teritoriją (pvz, 23x23cm kadras, fotografuojant 1:20 000 masteliu, dengs 4.6×4.6km; tarp kitko, standartinis objektyvo židinys kartografavimo tikslams 153mm, skridimo aukštis ~3km). Taigi, norint nufotografuoti didesnę teritoriją (kaip taisyklė, bent savivaldybės dydžio, tačiau paskutinis aerofotografavimo projektas apėmė visą Lietuvą), reikės praskristi kelis maršrutus, kurių kieviename atlikti kelias nuotraukas. Tai kažkas panašaus į panoramų darymą, tik apimtis kiek didesnė, o ir patys fotoaparatas nestovi vietoje, o skrenda lėktuvu. Čia prasideda rimtoji projektavimo dalis – turi būti užtikrintas gretimų vaizdų stereofektas. Populiariai – mūsų akys mato pasaulį kiekviena atskirai ir truputėlį skirtingai (pabandykite pažiūrėti į pasaulį, pakaitomis primerkdami vieną ir kitą akį). Ir tik smegenys sujungia šituos du vaizdus į vieną taip, kad mes matome pasaulį 3D. Nekankinsiu jūsų paralaksais, bazėmis ir kitokiais mandrais žodžiais – patikėkite mano garbės žodžiu, kad būtent smegenys iš dviejų nepriklausomų vaizdų, gaunamų iš skirtingų akių, sukuria trimatį pasaulio vaizdą mūsų smegenyse (taip sau, įdomumo dėlei – be to, tas vaizdas apverčiamas iš padėties „aukštyn kojomis“ – taip matyti sukonstruotos mūsų akys – į padėtį „žemyn kojomis“). Taigi, norint pamatyti pasaulį trimatį iš dvimačių nuotraukų, jos fotografuojamos taip, kad tarpusavyje persidengtų 60% (labai teoriškai užtektų 50% persidengimo, tačiau toks sterovaizdas būtų labai nepatogus naudoti). Ką gi reiškia tas tarpusavio persidengimas? Tai, kad nufotografavus vietovę iš viršaus, nuotraukos (tarkime, kairės) centre esantys objektai turi būti matomi ir gretimoje nuotraukoje (tarkime, dešinėje), tik čia jau pakraštyje. Tokiu būdu nufotografavus, kiekviena akis gali žiūrėti į „savo“ nuotrauką, o smegenys „išpjauna“ iš kairės nuotraukos dešiniojo krašto fragmentą iki nuotraukos vidurio, iš dešinės nuotraukos – kairiojo krašto fragmentą. Jie abu vaizduoja tą pačią vietovę, tik nuofotografuotą kiek kitokiais kampais, kas leidžia smegenims generuoti trimatį vaizdą. Šitokios dvi nuotraukos vadinamos stereopora, su kuriomis kai kas galbūt yra susidūręs. Tokiu būdu visos nuotraukos maršrute dengiasi tarpusavyje (šis persidengimas vadinamas išilginiu), formuodamos stereoporas, kai viena nuotrauka vienoje steroporoje bus dešinė, o sekančioje – jau kairė. Šitoks fotografavimas leidžia į visus objektus pažvelgti iš skirtingų pusių. Ir tik maršruto galuose yra po nuotrauką, nepatenkančią į dvi stereoporas – jos neturi kaimynių iį kairės arba dešinės… 🙁
Apart išilginio persidengimo maršrute, yra skersinis persidengimas tarp maršrutų (siekiantis 30%), leidžiantis maršrutus sujungti tarpusavyje į vieną nuotraukų bloką, taip ir vadinamą – bloku.
Jeigu norite sugadinti tokį bloką – išimkite nuotrauką kur nors iš vidurio – ir visas šitas kortų namelis susiūbuos, nes visa sistema labai susijusi tarpusavyje. Tai vat, viena iš sovietinių paslapčių saugotojų niekšybių ir būdavo nuotraukų išėmimas.
Na bet apie paslaptis konkrečiau. Kas dar prisimena sovietmetį, pamena, jog Lietuvoje buvo nemažai karinių bazių ir poligonų, aerodromų ir raketų aikštelių. Be abejo, visa tai buvo paslaptis, kurią reikėjo saugoti nuo tarybinių žmonių (amerikėnai viską puikiai matė nufotografuotus savo specialios paskirties didelės skiriamosios gebos palydovais-šnipais). Tad prieš atliekant aerofotografavimą, paruoštą projektą reikėdavo siųsti (Lietuvos atveju) į Pabaltijo karinės apygardos štabą Rygoje. Ten būdavo išsiaiškinama, ar į šio projekto nuotraukas nepateks slapti objektai. Jei taip – dar nepadarytai aerofotografinei nuotraukai jau būdavo uždedamas „паро“ (čia pagal atitinkamos instrukcijos santrumpą) grifas, kuris reiškė tai, kad nuotrauka po jos panaudojimo Lietuvoje turi būti grąžinta į Rygą sunaikinimui (netgi jei už ją mokėdavo iš Lietuvos biudžeto) arba negrįžtamam perdavimui į saugyklas kažkur Sibire. Projektai, kuriuose slaptų objektų nebūdavo, galėdavo likti Lietuvoje archyviniam saugojimui. Būtent dėl to nėra labai daug išlikusių tarybinio laikmečio aerofoto-vaizdų.
Taigi, atlikus dar nepadarytos nuotraukos preliminarinę cenzūrą, būdavo galima fotografuoti. Lietuvą fotografuodavo specialus padalinys iš Ukrainos, be abejo, sulaukęs atitinkamų klimatinių ir meteo sąlygų pavasarį (rudenį būdavo leidžiama fotografuoti tik išskirtiniu atveju). Kad žiemą fotografuoti netikslinga – kaip ir aišku – nieko doro nesimato, tačiau kodėl nefotografuoti vasarą? Todėl, kad plačiai sužaliavusi lapija uždengia daug objektų, kuriuos reikia kartografuoti. Ypač sunku buvo išlaikyti balansą tarp upių nuslūgimo po potvynių (kadangi upės kartografuojamos nepetvinusios) ir medžių sužaliavimo. Kadaise darėme studiją, kada gi pilnai baigiasi potvynis Lietuvoje, ir buvome šokiruoti sužinoję, kad tas įvyksta kažkur birželio viduryje. Tarp kitko, tada buvo surinkta statistika, kad vidutiniškai per metus Lietuvoje susidaro tik 22 dienos, pagal visus reikalavimus tinkamos atlikti aerofotografinei nuotraukai. Jei tik nebus apniukę ar nelis. Tai dar viena priežastis, kodėl taip sunku gauti kokybiškas aeroftonuotraukas Lietuvoje.

Na ką gi, sorry, mielykaliegos, pasakėlę tarbūt baigsiu rytoj. Biškį gėda, kad tiek daug gaunasi a la seno pirdžiaus memuarai, bet kad labai jau sklandžiai ir aiškiai rašosi 😉
Tęsinys

Tags: fotopatirtis