Kadangi Eimantas uždavė keletą klausimų apie dalykus, įtakojančius įvairius aerofotografavimo aspektus, tai bandau sudėlioti (maždaug) aiškius atsakymus:
a) ar fotografavimui naudojamas turi būt apšvietimo sąlygos vienodos?
Sąlygos iš esmės buvo maždaug vienodos – fotografuojama iš ryto maždaug iki pietų, kol nesusidarė garų/dulkių sluoksnis. Esant rizikai, kad nebus aerofotografavimui tinkamo oro, o grafikų niekas neatšaukia, būdavo fotografuojama ir dieną, ir vakare. Problema yra rūkana – miglelė iš vandens garų netgi giedrą dieną, kuri mūsų retai pastebima, tačiau kerta per nuotraukos kontrastingumą. Kartais tenka laukti kelias dienas, kol rūkana išsisklaidys.
b) kad įtaką apšvietimui daro metų laikas, dienos metas, debesys, vėjas etc – akivaizdu, o kokie jiems keliami reikalavimai?
Aerofotografavimo metu didžiausias „nusikaltėlis“ yra debesys, kurie ne tik uždengia Saulę, sumažinant apšvietumą, bet ir gali palįsti po lėktuvu (žavingieji kamuoliniai dbesys, taip mėgstami romantikų ir taip gražiai išeinantys mūsų nuotraukose, būna maždaug 2km aukštyje, o fotografuojama iš kiek aukščiau). Be to, debeys duoda šešėlius ant žemės, kuriuose (ypač panchromatinėje nuotraukoje) sunku išskirti detales. Dienos metas labai svarbus, nes nuo Saulės aukščio virš horizonto labai priklauso objektų šešėlių ilgiai, o šešėliuose (ypač miškų pakraščiuose) sunku atpažinti objektus, tad Saulė turi būti ne mažiau kaip 30 laipsnių virš horizonto. Vėjas tiesiogiai neturi įtakos nuotraukos „grožiui“, tačiau jis įtakoja lėktuvo skrydį, jį stumdamas nuo kurso. Kad lėktuvas galėtų išlaikyti kursą, jis skrenda kampu į maršrutą (kaip kad automobilis vėjuotą dieną „kontruojamas“ vairu, ką ypač pajuntame iššokę iš už fūros; ar važiavimas šonu sniegu/ledu). Fotoaparatas gi įtvirtintas lėktuve taip, kad nuotraukos gražiai persidengtų tarpusavyje. Pasukus lėktuvą, jos pradeda klotis viena ant kitos „eglute“, kuri labai apsunkina jų fotogrametrinį (apie tai paseksiu pasaką vėliau) apdorojimą. Šiuo atveju aerofotoaparatas, kad sumažinti „eglutę“ irgi pasukamas kampu savo laikiklyje.
c) ar būdavo daromos kelios versijos – pavasario, vasaros etc?
Ne, paprastai fotografuojama pavasarį. Specialios paskirties nuotraukai, pvz. miškų inventorizacijai, fotogrfauojama vasaros pabaigoje, kai geriausiai matyti medžių būsena. Rudenį fotografuojama tada, kai nepasisekė pavasario nuotraukos, bet rudenį Lietuvoje labai retai būna tinkamas oras.
d) kokie rajonai buvo katalogizuojami, kokie praleidžiami?
Fotografuojama buvo visa Lietuva, rajonas po rajono, kasmet po 4-5.
e) kaip dažnai nuotraukos būdavo naujinamos, ar tai tiesiog ištisinis procesas, besitęsiantis dešimtmečius?
Aerofotografinė nuotrauka atliekama tuomet, kai reikia atnaujinti žemėlapius. Sovietmečiu tos pačios teritorijos Lietuvoje būdavo nufotografuojamos maždaug kas 10 metų – buvo 44 rajonai, kasmet atnaujindavo 4-5. Topografiniam kartografavimui, kurį atlikdavo GUGKo įmonė Nr.5 Minske (pabaltijiečiams šis darbas nebūdavo patikimas) irgi buvo panašus terminas. Buvo planų sutankinti darbus iki 5 metų, bet to neleido lėšos.
Šiaip, jei jau labai sudomino techninės aerofotografavimo sąlygos, tai prisiimu šio dokumento autorystę 😉
SVEIKI! LABIAI ĮDOMIAI IR AIŠKIAI IŠDĖSTYTAS STRAIPSNELIS!
NORIU PAKLAUSTI GAL TURITE INFORMACIJOS APIE LEICA ADS40 SKAITMENINĘ AEROFOTOKAMERĄ AR APIE ORLAIVIUS NAUDOJAMUS AEROGEODEZIJOS TIKSLAIS LIETUVOJE? MAT RAŠAU DIPLOMINĮ DARBĄ SUSIJUSĮ SU AEROGEODEZIJĄ . TAD JEI KĄ ĮDOMAUS TURITE PARAŠYKITE Į EL. PASTA. BUČIAU LABAI DĖKINGA!