2011: Šiandien prieš 442 metus
Trumpa frazė iš Wikipedijos:
1569 – Liubline prasidėjo Lietuvos ir Lenkijos feodalų Seimas, kuriame nutarta, jog karalius bus renkamas bendrai abiem valstybėms, bus leidžiami bendri pinigai {Liublino unija}
Liublino unija yra savotiškas lakmuso popierėlis mūsų patriotizmui patikrinti. Vieni laiko Liublino uniją Lietuvos nelaime, po kurios mūsų kraštas tapo tarsi Lenkijos priedu ar net kolonija, kiti gi mano, kad tik taip tuomet buvo galima išsaugoti nusilpusią ir greit nebeturėsinčią soste Gediminaičių Lietuvą.
Aišku, lietuviams Liublino unija nebuvo labai plankus variantas, bet ir po jos priėmimo išliko dalinis Lietuvos suverenitetas. Asmeniškai aš ilgai buvau labai negatyviai nusiteikęs Liublino unijos atžvilgiu ir ją laikiau visų tolimesnių Lietuvos nelaimių pradžia ir priežastimi. Dabar gi, mažumą realiau suvokdamas istoriją, kažkaip įsisąmoninau, kad nuo XIVa. pabaigos lietuviai turėjo tris pasirinkimus:
1. pasiduoti Kryžiuočių ordino malonei
2. priimti krikštą pagal Rytų papročius ir patapti pravoslavais
3. priimti krikštą pagal Vakarų papročius ir patapti (kiek vėliau) katalikais
Pagonimis likti jau nebebuvo galima, reikėjo rinktis. Nežinau kaip jums, bet man Lenkijos, kaip strateginio partnerio pasirinkimas, kuo toliau, tuo labiau atrodo protingas. Aišku, visa tai vedė link abiejų valstybių integracijos su vis stiprėjančiu lenkų dominavimu ir mūsų bajorų sulenkėjimu, tačiau pažvelkim į tas buvusias lietuvių žemes Rytuose – prijungtos prie Rusijos, jos greit tapo pravoslaviškomis, o bajorija surusėjo.
Vienžo, kaip bepasielgtum – kažką reiks prarasti. Iš kitos pusės – lietuviui valstiečiui-baudžiauninkui nebuvo didelio skirtumo, kuria kalba jo ponas kalba… 😉
Liublino unija veikė virš 200 metų, kol trečias Žečpospolitos padalijimas nepabaigė Abiejų Tautų Respublikos istorijos. Bet tai jau kita istorija…
2009: Šiandien prieš 86 metus
Trumpa frazė iš Wikipedijos:
1923 – Lithuania seizes and annexes Memel.
Jūs tik paklausykite kaip skamba: „užima ir prisijungia“… 😉 Lietuviškai tai „1923 – Lietuva aneksavo Klaipėdos kraštą“. Brrr, žodis „aneksija“ man visuomet asocijuojasi su žiauria prievarta.
Iš tikrųjų, Klaipėdos kraštas, kurį tuomet Lietuvos patriotai ir saujelė Memelio lietuvninkų laikė dalimi Lietuvos, jau nuo 1422ųjų pagal Melno sutartį buvo Kryžiuočių ordino->Prūsijos->Vokietijos dalimi. 500 metų, šiaip ar taip… Pilnai integruotas į Vokietiją, Memellandas 1918aisiais buvo nuo jos atplėštas, kad po penketo metų Klaipėdos sukilėliai, kurių daugumą sudarė perrengti Lietuvos šauliai, jį sugrąžintų Lietuvai. Tik va nebuvo laimės po alyvomis, vokiškasis elementas, ypatingai sustiprėjęs po nacių atėjimo į valdžią Vokietijoje, nerimo, vis siekdamas Memelio sugrįžimo Vokietijos glėbin. Kol 1938aisiais po Hitlerio ultimatumo taip ir nutiko. 500 metų vokiečių valdžios, 15 metų lietuviškos, ir vėl vokiška… Ir tik po karo, kai Europos sienos buvo radikaliai pakeistos, Memelis pagaliau iš tikrųjų tapo Klaipėda. Šįkart, regis, ilgam.
O kokia visos šitos pasakėčios esmė? O esmė ta, kad istorija, regis, negrįžtamai prarastą Lietuvos dalį sugrąžino. Ir tik nuo mūsų priklauso, ar mes sugebėsime tą dovaną išsaugoti.
Aplamai šalis iš niekur ir nieko gavo Vilnių ir Klaipėdą. Kaip besukiotum – mes laimės kūdikiai.
Grumlinai, ar domėjaisi Giedraičių Širvintų mūšiu? Atrodo Klaipėdą vaduojant žuvo karininkas Edvardas Noreika, minėto mūšio pergalės kalvis?
Kad laimės kūdikiai – faktas. Praradę savo nutautėjusią aristokratiją, ilgai buvę svetimų valstybių (Lenkijos, Rusijos) sudėtyje, mes sugebėjome išsaugoti savimonės kibirkštį ir iš jos išpūsti Nepriklausomybės liepsną. Išrinktoji tauta, tsakant. Jei nebūtų šalia latvių ir estų, kurie iš viso buvo totalus nulis po vokiečių ir rusų kojomis istorijos kryžkelėse.
O dėl Giedraičių-Širvintų mūšio – ne, giliau domėjęsis nesu. Žinau, kad lenkam kailį išlyginom, bet iki galo jų sutvatyti mums neleido.
Man atrodo, kad lietuviai pagaliau suprato su kuo obuoliauti po krauju nuslopinto 1983m. sukilimo. Jeigu sukilimo priešaušryje ir sukilimo metu vadovavo visa kam lenkų bajorija, tai žiauriai patyrusi visą Rusijos kumščio jėgą lietuvių tautos mažutė inteligentija suprato, kad reikia visokeriopai skatinti ir palaikyti tautinę savimonę ir… laukti geresnių laikų. Lenkai gi ženkliai mažiau nukentėjo nuo caro represijų nes jiem l. gerai advokatavo visa Vakarų Europa.
Taigi daraktorių taktika auginant naujos kartos tautos šviesuomenę pasiteisino…
-> Voldemaras – sudėtinga čia situacija labai. Juk ir 1863m. sukilimas buvo lenkų bajorų bandymas atkurti savo valdžią – valstiečiai realiai ten nedalyvavo. O po jo buvo savotiška situacija – iš vienos pusės, rusai bandė diegti savo kultūrą (kad ir garsioji „graždanka“), iš kitos – labai apribojo lenkų dvarponių veiklą ir taip suteikė galimybę atsirasti tam plonyčiui sluoksniui lietuviškos inteligentijos, kuri pamažu privedė prie Nepriklausomos Lietuvos. Aišku, „graždanka“ ir pan. cirkai nepraėjo, bet lenkiškumą pamažino. Tiek pamažino, kad pamiršome kelis šimtus metų savo istorijos… 🙁
Kartą diskutavom su prancūzu apie istorijos vingius: kodėl vienoms tautoms (turėjau uomenyje prancūzus) visokie istoriniai „nepatogumai“ kaip nuo žasies vanduo, kitiems gi tie „nepatogumai“ kaip akmuo po kaklu. Taigi, anis išreiškė tokią mintį: -jūsų protėviai matomai pridarė daug negerų dalykų, už ką jums dabar ir tenka „atidirbinėti“…va taip…
-> Voldemaras – tipo tautos karma neypač… galbūt…
Ne laimės kūdikiai, o labai stipri tauta. 🙂 Tai tik pavyzdys, to kas atsitinka kai lietuviai susivienija. 🙂
-> hihi – kai seka po jei… 🙁
Kaip kaunietis turėtum liūdėti Litvuai atgavus Klaipėdą ir Vilnių. Kaunas lieka trečiaeilis…
-> troy – a ko liūdėti? Aš gi Vilijampolėje gyvenu, tai Kowno man buvęs nebuvęs 😉
Slabadoj kiba, jei jau kovianskai
-> Taškas – nu galima ir taip, ale aš atsikėliau jau į Vilijampolę 😉
Tai kad Vilijampolė Kauno rajonas? O ko jam liūdėti? Trečiaeilis? Tai Lietuvos miestas, ne sostinė, bet miestas – Lietuvos dalis, be kurios Lietuva nebūtų Lietuva. Aišku ne tokiems troliams kaip jums suprasti. Juk malonumas viduje jaučiantis kitos tautybės žmogumi, pastumti ant lietuvių. 🙂
-> hihi – nesnervyk, bo nervai grožiui kenkia 😉 Ir kada pačiam/pačiai išoperavo humoro jausmą?
Vilijampolė labai ilgai buvo ne integralinė Kauno dalis, prijungta tik 1919m. jau tarpukario Lietuvoje, jei ką. O ir gyventojų sudėtis buvo ganėtinai skirtinga nuo Kauno, kas ypač pasimatė 2PK metais.