Grįžtu po pietų pertraukos Kibiruxu į karštai mylimą darbelį, minu antąja juosta. Dešiniąja juosta važiuoja toks jau padėvėtas+parūdyjęs trečsgolps. Jau ruošiuosi jį lenkti, tik jis makt kairį posūkį ir įsibruka man prieš nosį. Nu ką, dzyn, varyk bičas, tik greičiau. Tik kad jis nė velnia nevaro, mirksi sau kairiu posūkiu ir lėtina greitį. Na ką, aišku, norėtų apsisukti, bet kad ištisinė dviguba linija. Nesnervyk kolega, va tuoj žiedas, apsisuksi, tik biškį pamink pirmyn. Ale kad jis lėtina beveik iki sustojimo, jau pradedu dairytis, kaip čia pro dešinę jį aplenkt (bo duok durniui kelią), nes aiškiai bus blogai. Tik kad dešine juosta pasipylė mašiniukų, teks palaukt. Na ką, golpelis prisirita iki pat trikampės „salelės“, kuri išskiria eismo kryptis prieš žiedą, sustoja (aš, be abejo, irgi, nes kitaip bus BUM!) ir pradeda vykdyti apsisukimo manevrą. Jei suktųsi žiedu – maksimum 100 metrų kelio viršaus, bet kur tau! Dviguba linija remiasi į salelę, bet toje vietoje užnešta purvu, tad tipo čia apsisukti galima. Kadangi fokiška kokipė nesugeba susisukti pilnai ir aiškiai užvažiuos ant bordiūro, tai jau priešingoje kryptyje pradeda daryti manevrus „pirmyn-atgal“, kad apsisukti iki galo. Laimei, toje pusėje tuščia, tad esu vienintelis awto-cirko žiūrovas. Pagaliau manevari baigti, galime važiuoti kas sau. Dar užmetu akį į vairuotoją – tipiškas pagyvenęs „kepurinis“, kuris kelyje yra vienintelis mokantis važiuoti.
Gerai, kad Kibiruxe leidžiu muziką, kuri man patinka – nelabai ir susinervyjau, tik kiek nustebau 😉
Homo mobilis kepuriensis
Sau 28th, 2009 by grumlinas
žaviuosi tamstos kantrybe ir ramumu…
A ką gali pakeisti nervuodamasis? Pyptelsi, iš baimės kirs ant stabdžių ir gaus Kibiruxu šiknon… Kai kada geriausias veiksmas yra nieko nedarymas 😉