Feed on
Posts
Comments

Šiandien pabandysiu parašyti apie tai, kas visados sudaro bet kokios visuomenės esmę – apie žmones. XIX amžius buvo ypatingai didelių socialinių pakitimų amžius. Prekyba ir pramonė suteikė daugybei žmonių galimybę padaryti tai, ką daugelį metų daugiausiai darė tik aristokratija – praturtėti. Ir pagrindinis Stimpanko herojus būtent yra „žmogus, pats sukūręs save“. Sukūręs save per prekybą, pramonę, išradimus, o ne paveldėjęs turtus iš savo protėvių, kurie kadaise buvo tiesiog pakelės plėšikai. Tačiau visdėlto visuomenė tebebuvo „sluoksniuotas pyragas“, kurio viršuje buvo aristokratija, gyvenusi daugiausiai iš žemės, bet jokiu būdu ne iš prekybos ar gamybos. Jos platų gyvenimo būdą – dvarai, rūmai, tarnai, baliai, medžioklės, žirgai – stengėsi imituoti naujosios turtuolių klasės – komersantų ir pramonininkų – tačiau vistik buvo labai griežtas pasiskirstymas tarp „senųjų turtų“ ir „naujųjų turtų“. Naujaturčiai stengdavosi turėti bent vieną tarną (pageidautina vyrą, kadangi jie buvo geriau apmokami) ir karietą, todėl tarnų sluoksnis buvo pats didžiausias po fermose dirbančiųjų sluoksnio. Tą reikia žinoti, modeliuojant Stimpunko situacijas ir scenarijus. Dar vienas svarbus dalykas, modeliuojant Stimpanką – tai, kad turtuolių ir vidutinė klasės buvo labai mažos. Skurdžiai sudarė absoliučią daugumą, turtingesnieji (o aristokratai ypač) praktiškai visi pažinojo vieni kitus. Tačiau tas pamažu nyko, nes padidėjęs gimstamumas, pagerėjusios sanitarinės sąlygos, masinė migracija iš kaimo į miestą didino gyventojų skaičių, ir ypač miestuose (kai kur miesto gyventojų skaičius jau viršijo kaimo gyventojų skaičių). Juolab, kad traukinys ir dviratis leido miestui plėstis horizontaliai, o geležis ir plienas – vertikaliai. Tad Stimpanko miestas – platus ir daugiaauakštis, pilnas įvairiausių veikėjų.

Labai svarbus dalykas Stimpanke yra įvairios organizacijos. Tai profsąjungų, bandančių ginti savo narius, užuomazgos; įvairios savišalpos-pagalbos draugijos, bandančios padėti bedarbiams ir ligotiems; įvairūs džentelmenų, besiburiančių pagal pomėgius, klubai; įvairios anarchistinės-socialistinės (Marksas-Engelsas kaip sykis duotojo laikotarpio veikėjai) slaptosios draugijos, kovojančios „už“ arba „prieš“; įvairios religinės-filosfinės bendrijos, bendraujančios su dvasiomis ar senovės dievais – vienžod, didžiulis spektras mums dabar taip įprastų organizacijų, kurios tuo metu gyveno kūdikystę.
Šiandien mes nelabai bekreipiame dėmesio į lyčių skirtumus, tuo tarpu Stimpanko pasaulis, kaip ir realus XIX amžiaus pabaigos pasaulis, labai griežtai paskirsto roles vyrams ir moterims, o jų pasauliai turi labai mažai bendrų taškų. Larai Croft ten dar kiek per anksti.
Stimpanko pasaulis yra labiau technologinis, nei dvasinis pasaulis, nes jis atspindi dar vieną lūžį žmonių sąmonėje – esminį krikščionybės įtakos susilpnėjimą. Mokslo ir technikos pasiekimai suteikė žmonėms galimybę patiems programuoti savo likimą, nustumdami Dievą į antrą planą. Sulig šituo kažkiek pakito nuodėmės traktavimas, dingo Dievo bausmės neišvengiamumo jausmas. Gal todėl atsiranda sąvoka „moterų seksas“ ir „moters apsisprendimas“, o neištikimybė nebėra mirtina nuodėmė? Stimpanko žmogus žymiai laisvesnis savo apsisprendimuose, nors dauguma žemesniųjų klasių veikėjų dar pakankamai religingi. Tačiau Stimpanke tebėra stiprus džentelmeniškumas, t.y. tam tikros griežtos vyrų elgesio taisyklės, kur vyrauja, drąsa, pareigingumas, ištikimybė, vyriška draugystė.
Ypatingai svarbus dalykas, suvokiant Stimpanko esmę – tai dirbtiniai žmonės, kuriuos mes dabar vadiname robotais. Jokios elektronikos, tik garas ir krumpliaračiai/spyruoklės. Įvairaus intelekto lygio – nuo bukų karui skirtų žudikų iki puikiai išmuštruotų tarnų ar netgi mokslininkų asistentų. Taip pat galima susidurti su pusiau-žmonėmis/pusiau mašinomis, kuruos šiandien pavadintume kiborgais. Stimpanke žmonių trūkumai ir negalios kompensuojami įvairiais mechaniniais priedais (rankomis, kojomis, akimis, ausimis), o nuprotėję mokslininkai taip netgi stiprina savo pojūčius ir mąstymo galias.
Stimpanke žmonės, su kuriais tenka susidurti, gali būti grupuojami į kelis pagrindinius tipus. Išdėstau čia tuos tipus, kad būtų aiškiau Stimpanko visuomenės profesinė/socialinė sudėtis (dėstau pagal GURPS SteamPunk, tad jei kas turite šią knygą – čia galite baigti skaityti 😉 :
Estetas – išsilavinęs ir turintis išlavintą skonį vyras ar moteris, turintis pakankamai lėšų gyventi prabangiai.
Armijos arba laivyno karininkas – mokantis vadovauti ir valdyti kariškius; atsargos karininkai – vienas pagrindinių veikėjų, atliekančių didvyriškus žygdarbius.
Pramoninkas – esminė garo amžiaus figūra, pasiekusi visko savo sugebėjimais, o ne paveldėjusi iš protėvių.
Dvasiškis – kunigas, pastorius, rabinas ar vienuolis, tačiau tai asmenybė, bandanti nešti dievo žodį, kur tik įmanoma.
Kūrinys (arba robotas) – Stimpanko „topas“, skirtas padėti žmonėms spręsti įvairius uždavinius.
Pusiau-pasaulio dama – tai ne prostitutė, o moteris, kuri yra išlaikoma vyriškio, ir už tai atsilyginanti tuo, ką turi. Ji netgi dalyvauja salonuose kaip vyriškio palydovė.
Detektyvas – policijos/seklių agentūros darbuotojas ar privatus seklys.
Inžinierius – skirtingai nuo to, ką reiškia šis žodis šiandien, Stimpanke (kaip ir XIX amžiuje) inžinierius buvo tas žmogus, nuo kurio priklausė, kaip veiks vienas ar kitas mechanizmas ar įrenginys. Laivuose karininkai į jį žiūrėjo truputį iš aukšto, tačiau būtent nuo jo nemažai priklausė, ar pasieks laivas tikslą.
Tyrinėtojas – žmogus, kuris keliauja ten, kur iki jo dar niekas nebuvo. Bent jau europiečiai tikrai nebuvo. Jis nėra persikėlėlis – tiesiog jo darbas nukeliauti, ištirti ir (sėkmingai) grįžus pranešti apie atradimus.
Išradėjas – jis varo progresą pirmyn, naujų gamtos dėsnių pagrindu sukurdamas naujus įrengimus.
Mediumas – kadangi vienas iš Stimpanko epochos skiriamųjų bruožų yra bendravimas su dvasiomis, tam reikalingas specialistas-tarpininkas.
Čiabuvių vadas – XIX / XX amžių sandūroje pasaulis buvo pilnas dar nepažintų vietų, kurios vistik nebuvo negyvenamos. Įvairūs čiabuviai, su kuriais tenka susidurti Stimpanko herojams – būtinas epochos atributas.
Skaičiuotojas – Stimpanke neturime elektroninių skaičiavimo mašinų, tačiau jis pilnas įvairiausių mechaninių skaičiuoklių, kurių sėkmingam darbui būtinas krumpliaratukų, svirtelių ir spyruoklių suderinimas, kurį ir atlieka skaičiuotojai.
Reformuotojas – Viktorijos epochai būdingi socialiniai pokyčiai negalėjo vykti be įtakos žmonių, kuriuos vėliau pavadino „revoliucionieriais-profesionalais“. Aistringi agitatoriai siekė pagerinti savo aplinkos žmonių gyvenimo ir darbo sąlygas.
Reporteris – neapsiverčia man liežuvis šią profesiją vadinti „žurnalistais“, nes šiandien tai purvasklaidos personifikacija. O tuomet tai buvo žmogus, rašantis pranešimus apie įvykius, o kai kada ir pats sukeliantis įvykius.
Mokslininkas – grynojo „mokslininko“ sąvoka atsirado tik maždaug 1840 metais. Mokslininkai išmano daugelį sričių, nesispecializuodami išimtinai vienoje, o tyrimus finansuoja iš paveldėtų turtų ar laisvalaiku, nes tuo metu nei pramonė, nei valstybė dar nesuvokė mokslo svarbos ir labai retai tefinansavo tiriamąsias programas.
Tarnas – iš pažiūrios tai antraeilė figūra, tačiau daugelyje namų/šeimų tai būdavo vienintelis asmuo, sugebantis priversti suktis kasdieninio gyvenimo karuselę.
Sportininkas – jau tuomet egzistavo sportininkų-profesionalų luomas, nors ir mėgėjiškas sportas buvo labai gerbiamas.
—–
Uffff, šiai daliai užteks. Jei ką dar domina tema – kai/jei turėsiu sveikatos ir laiko – pabandysiu užbaigti.

4 Responses to “SteamPunk – kas tai? [2]”

  1. scania parašė:

    Įspūdinga! Aš tikėjausi įdomaus straipsnio, žinau – įdomiai rašai, bet nustebinai. Steampunk aprašymai – aukštasis pilotažas! 😉

  2. grumlinas parašė:

    Stengiamės dėl kolegų 😉 Trečioje dalyje (kai parako ir laiko sukaupsiu) bandysiu apžvelgt ir tai, apie ką nutyli Stimpanko žanro kūrėjai.

  3. Eimantas parašė:

    Prie androgeninių charakteristikų pasigedau rasės 🙂 Kiek įsivaizduoju, aplinka maždaug atitinka XIX a Angliją? Beje, Grino ‘Алые паруса’ patektų į steampunk? 😉

  4. grumlinas parašė:

    @Eimantas – na, rasinis akcentas niekur literatūroje labai neakcentuojamas, ypač šiame tolerastijos amžiuje, tačiau, turint omenyje, jog Stimpankas modeliuoja būtent XIX/XX amžių sandūrą – be abejo, baltoji rasė neša savo sunkią naštą, civilizuodama „laukinius“. Juodiesiems ir geltoniesiems skirtos tarnų ir darbininkų rolės, nors jie gali prasimušti iki smulkiųjų verslininkų.
    O dėl Grino – taip seniai jį skaičiau, kad nebeprisimenu, ką ten į Stimpanką būtų galima įrašyti 🙁
    Šiaip, įdomumo dėlei: kai JAV buvo panaikinta vergija ir baigėsi Pilietinis karas, daug buvusio vergų pasileido įsisąvinti Laukinius vakarus, kur įkūrė nemažai miestelių. Tačiau nieko iš to neišėjo ir praktiškai visi tie miesteliai žlugo. Be to, nemažai negrų nuėjo į „juoduosius kaubojus“, kurie irgi išnyko.