Hmmm, jau beveik baigiau pamiršti, kad kadaise prisižadėjau dar vieną straipsnelio apie Stimpanką dalį. Tai kažkaip prisiminiau ir bandysiu šįbeitą sudėlioti.
Kaip jau esu rašęs, Stimpankas šaindien daugiausiai yra išoriniai atributai – korsetai, cilindrai, akiniai, krumpliaračiai ir kitokie dzindziliukai, kurių gamyba netgi industrializuota įvairių firmų-firmelių, tipo sillof, – kurie paslepia du pagrindinius komponentus: žmones ir techniką. Apie Stimpanko žmones rašiau praėjusiame straipsnyje, apie techniką irgi lygtai pakankamai užpraėjusiame prirašyta. Dabar pabandysiu parašyti apie tai, kas dabar mažai akcentuojama, rašant apie Stimpanką. Tai kosminės kelionės. Taip, taip, kosminės tarp-planetinės kelionės garo amžiuje.
Visų pirma pabandykime šiek tiek pasiaiškinti, kaip pasaulį mato Stimpanko pasaulio mokslininkai. Paimkime šviesą, garsą ir mechaninę vibraciją. Visus šiuos fizikinius reiškinius sieja tai, jog tai yra bangos. O kad vyktų bangavimas, reikalingas bangos nešėjas. Garsui tai oras, mechaninei vibracijai – kietas kūnas. O kas gi perneša šviesą? Ir mokslininkai po ilgų tyrimų nustatė, kad šviesą perneša substancija, pavadinta luminiferous aether. Jei turėjote kantrybės perskaityti Wikipedijos straipsnį iki galo, tai žinote, kad mūsų mokslininkai paneigė eterio teoriją, tuo tarpu Stimpanko pasaulyje eteris egzistuoja. O jeigu kažkas egzistuoja – tą galima kažkam panaudoti. Pagrindinė idėja – sukurti tam tikrą variklį, kuris leistų pasinaudoti eterio bangomis kaip nešančiąja substancija ne tik šviesai, bet ir kietam kūnui. Ir toks variklis, pavadintas „eterio propeleriu“, buvo išrastas XIX amžiuje. Geriausiai šitas dalykas išdėstytas dar viename RPG žaidime – tai GDW Space 1889 ir jo tolimesniuose išvystymuose. Idėja gana paprasta – 1868aisiais garsusis amerikiečių išradėjas T.A.Edisonas sukuria „eterio propelerį“, o 1870aisiais nuskrenda į Marsą. Kelionės rezultatai stulbinantys: Marsas yra gyvenamas, kas iš esmės pakeičia mūsų supratimą apie gyvybę; Marse pavyko rasti medžio, kuris nakina gravitaciją, kas iš esmės sukelia revoliuciją skraidyme. Kiek vėliau, surengus ekspedicijas į Mėnulį ir Venerą, juose irgi buvo rastos protingos gyvybės formos, o Merkurijus, nors ir tinkamas gyventi, tokių gyvybės formų neturėjo. Taigi, mūsų pasaulio vargai su raketomis ir kosminiais greičiais, kad šiaip-ne-taip nuvykti į Mėnulį, Stimpanko pasaulyje išspręsti elegantiškai ir paprastai. Abejojate Viktorijos epochos mokslo pasiekimais? Tada ir toliau leiskite raketas, nes pirmas Edisono tarp-planetinis laivas buvo pakeltas į orbitą virš Žemės dirižabliu, kur galėjo pradėti veikti eterio propeleris. Matau ironišką šypseną – „eterio propeleris, kūrenamas anglimi“. Kosmose anglies nereikia, tam yra Saulė. Pažvelkime į klasikinį eterinį erdvėlaivį ir pamatysime, kad ant jo denio yra besisukantis apie ašį balkis, kurio viename gale – didžiulis apvalus veidrodis, o ktame gale – apvalus garo katilas. Viskas, ko reikia – suorientuoti balkį taip, kad veidrodis žvelgtų į Saulę ir siųstų sukoncentruotus spindulius į garo katilą, iš kurio garas naudojams įvairiems mechanizmams varyti. Ir jokių anglių. Aišku, ši konstrukcija turi problemą – kuo toliau nuo Saulės – tuo prasčiau veikia, tad netgi pasiekti Saulės sistemos ribų nepavyktų, nekalbant apie keliones į kitas žvaigždžių sistemas. Tačiau ir gimtojoje saulės sistemoje pilna protingų gyvybės formų – į žmones panašūs marsiečiai; į dinozaurus/driežus panašūs veneriečiai; į vabzdžius panašūs selenitai (Mėnulio gyventojai, tsakant). O gal ir Merkurijaus pasaulyje ekvatoriumi tekanti Didžioji upė slepia kokias nors protingos gyvybės formas. Tad mūsų mokslo stenėjiimas, kad mes vieninteliai Saulės sistemoje man sukelia tikk ironišką šypseną – Stimpankas puikiai žino, kad taip nėra – tik spėk suktis tarp ateivių. O ir kitos Žemės valstybės bando užsigrobti kolonijų kitose planetose, tad kariauja visi su visais.
Labai gražiai tai, ką leidžia Stimpanko pasaulis, parašyta įžangoje į Space 1889:
Išdidžiai plauk Marso kanalais. Lydėk karavanus per stepių klajoklių valdas dykumose. Kaukis su sparnuotais kariais ir Marso Dangaus Valdovų debesų laivais.
Imkis slaptos valstybinės misijos Veneroje. Išsisaiškink Kaizerio agentus; nepakliūk į nelaisvę vokiečių karo cepelinams; išgyvenk garuojančiose Veneros pelkėse su jų laukiniais gyventojais-amfibijomis ir didžiuliais dinozaurais.
Tyrinėk paslaptingas Mėnulio olas ir grotus. Keliauk gilyn į tamsias ertmes, ieškodamas selenitų.
Na, kad būtų aiškiau, siūlau pažvelgti į marsolapį, kuriame nurodyti kanalai ir miestai.
A. Belgų Coprates.
B. Ideus Fons regionas, prancūzų įtakos centras Marse.
C. Vakarų Dioscuria, vokiečių prekybos postai ir karinės stotys.
D. Britų karališkoji Syrtis Major kolonija.
E. Hecates Lacus, rusų gulagas.
F. Euxinus Lacus, japonų tyrimo stotys ir prekybos postai.
Kaip matote, jei pasaulis būtų vystęsis pagal Stimpanko idėjas, tai 1889 metais mes jau seniai sėdėtume Marse, o ne pavydžiai smaksotume į dangų, kaip kad darome dabar.
Kalbant apie Stimpanko technologijas, kai tik pažiūri kokias skraidančių aparatų iliustracijas (išskyrus cepelinus), iškart kyla abejonių, ar TAI gali skaraidyti. Space 1889 išsprendė šią problemą, nes Marse auga augalai, kurių mediena, orientuota tam tikru kampu į Marso/Žemės/Veneros paviršių, eliminuoja traukos jėgą. Tos medienos nėra labai daug, o ir gauti ją sunku (miškus valdo puslaukiniai marsiečiai), tad iš bėdos galima naudotis dirižabliais, ką dažniausiai ir daro vokiečiai. Tuo tarpu vietiniai marsiečiai skraido savo debesų laivais, o nuo jų neatsilieka ir britai su savo garinėmis kanonierėmis.
Taigi, Stimpanko pasaulis leidžia mums atsiplėšti nuo mus supančiojusios kasdienybės ir grįžti laiku atgal. Tik ne visai į savo praeitį, o į paralelų pasaulį, kuris kažkuo geresnis, o kažkuo blogesnis (juk viskas turi būti 50:50). Ir tai yra gerai.
Kažkada buvau paklaustas dėl rasinio Stimpanko aspekto. Sakyčiau, Stimpanke akcentuojamas ne tiek rasinis aspektas (nes juodiesiems ir geltoniesiems ten vienareikšmiškai be jokių tolerastijų paskirtas tarnų vaidmuo, išskyrus japonus), o būtent tautinis. Pastudijavęs Viktorijos epochai skirtus žaidimus (Steampunk, Space 1889, 5 dalis iš Marso kronikų) galiu tik pasakyti, jog britai visada yra pozityvūs, prancūzai – pozityvūs, bet nevykę, belgai – agresyvoki, o va dvi tautos visada agresyvios ir priešiškos – tai vokiečiai ir rusai. Tik vokiečiai pedantiški ir technologiški, o rusai tiesiog pikti. Jokių mano asmeniškumų – taip sukonstruotas Stimpanko pasaulis.
Uffff, šiam vakarui turbūt užteks. Panašu, kad, esant susidomėjimui, reiks dar kažką parašyti.
Šitos steampunk pusės nemačiau. Pasirodo – tai darni sistema, visas gyvas pasaulis, ne tik kelios knygos 🙂
Va būtent taip. Tos dažniausiai matomos paviršutinės nuolaužėlės, kurios mums suformuoja įspūdį apie Stimpanką, tėra matomoji ledkalnio dalis. Aš asmeniškai nežaidžiu RPG, bet susirankiojau iš visų pakampių aprašymus būtent dėl sistematizuoto vaizdo sudarymo.
Dabar pagalvojau, kad apie dieselpunk ničnieko nežinau 😀
Na, tas dieselpunk toks truputį dirbtinis tvarinys, nes perdaug platus spektras dalykų ir reiškinių ten telpa. Juolab, kad jei traktuoti kaip dieselpunk tarpukarį, tai zyzeliai tebuvo naudojami laivuose, dirižabliuose ir sunkvežimiuose. Lengvuosiuose auto – pirmi nedrąsūs bandymai, lėktuvuose – bandymas ir dead-end’as. Realiai gaunasi, kad veikia ne dyzlinis kuras, o benzinas. Pvz., puiki alternatyvi Crimson Skies istorija – anei lašo zyzelino, bet užtai kokie aeroplanai, kokie peraonažai!
Spėju, dieslpunk – turima omeny vidaus degimo variklius apskritai, bet pavadinimas neskambėtų: vidausdegimvarikliopunk 😀
Mjooo… Tskant, neįsiveržėme į pilį pro pagrindinius vartus, bandome ieškoti vartelių į sodą 😉
Šiaip idėja verta dėmėsio tuo, kad vyksmui apsibrėžiamas ankstyvasis benzomotoro etapas tarpukariu. Nors tuomet buvo gana rimtų bandymų varyti automobilius garu (Doble projektai – http://en.wikipedia.org/wiki/Doble_Steam_Car ).
O Stimpanke tarp daugelio idėjų yra tokia, kad miestuose judėjimas vyksta elektromobiliais, o tarp miestų – garomobiliais. Ekologija ir sveikas protas, tsakant
Beje, Doble automobilius būtų įdomu padaryti dabartinėmis technologijomis. Mašina, važiuojanti bet kokiu kuru… Greita ir tyli. Be reikalo garas primirštas 😉
Vidaus degimo variklių gamintojų sąmokslas, ne kitaip 😉
http://www.nezinau.lt/i-anglija-grizo-garveziai – ar jau skaitei? 🙂
@scania – aha, anglai turi pakankamai anglies, kad garinę transporto priemonę palaikyti veikiančią
Betgi mokslas juda priekin, inžinerija vystosi, ar neišeitų geresnio padaryti? 🙂
Bent jau koks manevrinis garvežiukas kokiai nors įmonėj tiktų malkom kūrenamas 🙂
Prisimenu, kaip dar kokiais 1970(?) Vilniaus-Kauno geležinkelio trasoje, važiuojant dyzeliuku, kiekvienoje didesnėje stotyje buvo ištisos garvežių sankaupos, matomai, karo atvejui. Paskui jie dingo…