Na ką, nors esu laisvamanis (kadangi taip nutarė Dievas) ir prietarais netikiu, vos neteko įsitikinti, kad teisybės prietaruose yra. Grįžtant namo, ramiai darau sau kairį posūkį sankryžoje su šviesaforu ir, jau gerai pasukęs, per nepilną metrą nuo Kibiruxo dešinio sparno matau balto automobilio priekį… 🙁 Gerai, kad žmogus važiavo neskubėdamas (o gal ir prilėtino, pamatęs mano „šaunų“ manevrą), tai atsipirkau tik prakaito srovele per nugarą. Aišku, galima iškart visą bėdą suversti penktadieniui, 13, bet aš tai žinau, kad esmi žioplys neregėto žioplumo. Kitas dalykas – kai sergi – reikia namie lovoje gulėti, o ne važiuoti darban, lyg ten be tavęs pasaulis sugrius. Ne veltui net gydytojai perspėja dėl pavojų, vairuojant peršalus.
Vienžod, tokios kai kada būna istorijos su laiminga pabaiga 🙂
Penktadienis, 13 – Ir netikėk tu man prietarais!
Vas 13th, 2009 by grumlinas
Laiminga- reiškia, jau pasveikai?
Nea, velnią tu pasveiksi, kai į darbą kas antrą dieną lakstai ir visas gydymas velniop 🙁 o nelakstyt nesigauna, nes kitą savaitę – ISO9001 išorinis auditas, krūvas šūdpopierių reikia sutvarkyt