2011: Šiandien prieš 1300 metų
Trumpa frazė iš Wikipedijos:
711 BC – Jimmu, Japanese emperor (d. 585 DC)
Valdo sau Japoniją imperatoriai 1300 metų ir ką – nereikia jiems jokių respublikų beigi prezidentų. Ko gero, tai įgimtas japonų praktiškumas – kam rinkti kas keli metai neaišku ką (ir kaskart nusivilti), jei galime gerbti žinomą žmogų 😉
2009: Šiandien prieš 115 metų
Trumpa frazė iš Wikipedijos:
1894 – Auguste and Louis Lumière patent the Cinematographe, a combination movie camera and projector.
Tai štai kiek metų kinui! Na, kaip tokio amžiaus senukui, jis visai neblogai laikosi ir, regis, net neturi minčių baigti savo egzistenciją. Nors buvo metas, kai atrodė, jog televizija išstums klasikinį kiną, ir visi sėdės namie, žiūrėdami į durnadėžės ekraną. Tas dar labiau sustiprėjo, kai prasidėjo masinė videofilmų nuoma. Visi turbūt prisimena laikus, kai daugiausiai žiūrėdavome filmus namie, o kinoteatrai stovėjo pustuščiai. Tačiau anksčiau ar vėliau visiems įgrįsta žemos kokybės piratiniai „vidiakai“ ir norisi aukštos kokybės vaizdo+garso, kuriuos gali suteikti arba tikras namų kinas (o ne pigus kinietiškas jo pakaitalas), arba kinoteatras. Ir dabar tie konoteatrai, kurie išsilaikė sunkmetį, arba naujai pastatyti , teikia visai kitokio lygio pramogas, nei prieš dešimtį-penkiolika metų. Taip kad kinas gyvuos! Ir netgi internetinis piratavimas negali jo nužudyti – žiūrovas nori peržiūros kokybės.
Banzai!
Šiandien su malonumu pasižiūrėčiau kokius „7 samurajus“, „Gonzą ietininką“ ar „Kario šešėlį“… Bet užteks ir „Sanjuro“ (A. Kurosava, 1961?), kurį turiu kompe…
Mane tai kinoteatre trikdo „žiaurus“ garsumas. Bet, kai išmoksti su reiškiniu gyventi, tai nieko…(reikia tik pasiimti iš namų ausų kamštukus)!
Taigi, kad dabar tas garsas viską užmuša. Paradoksas, bet kino aukso amžius buvo sovietmečiu. Netgi tie idėjiniai ideologiniai filmai vis tik, pasirodo, gana meniški.
Nustojęs iš esmės žiūrėti meninius filmus, nustojau vaikščioti į kiną…