Feed on
Posts
Comments
«
»

Laikui bėgant, jis bėga greičiau

Kov 4th, 2009 by

Šįryt per rytinį kavagėrį susimąstėme, kad, nespėjus iš po savaitgalio net apsižvalgyti, jau savaitės vidurys. Regis, tik užvakar išlydėjau savo brangiausiąją Egiptan dvylikai dienų, o rytoj jau važiuoti pasiimti iš oro uosto. Ir iš viso, vakar buvę naujieji Metai kažkaip sklandžiai perėjo į kovo mėnesį…
Kažkaip prisiminėme, kad buvo laikas, kai laikas slinko labaiiii lėtaiiii. Vidurinėje pagrindinė mintis buvo: „Kada gi aštuoniolika, kada gi vienuolikta klasė, greičiau baigti ir tada – GYVENSIM!“. Baigėm, įstojom į aukštąjį – ir laikas pasileido šuoliais. Penki metai mokslų – tik ŽYBT!!!, darbe dvidešimt šeši metai – tik TYKŠT!!! Ir žvalgaisi žmogus, kad nekas teliko tau begyvent…
Apie ką čia mes kalbėt buvom susiruošę? A, apie tai, kad laikui bėgant, jis bėga greičiau. Vis greičiau ir greičiau… Patikėkit, kad taip tikrai yra.

Posted in mintys

12 Responses to “Laikui bėgant, jis bėga greičiau”

  1. scania parašė:
    2009/03/04 18:15

    O aš esu padaręs kiek kitokias išvadas:
    Vaikystėje dienos bėga greitai, o metai – lėtai; užtat dabar dienos ilgos, bet metai trumpi.

  2. grumlinas parašė:
    2009/03/04 18:17

    Hmmm, vietinės reikšmės laiko reliatyvumo teorija 😉

  3. scania parašė:
    2009/03/04 18:26

    Na teorija kur kas labiau praktiška, nei įprastinė Einšteino; yra aiškios instrukcijos, kaip sustabdyti laiką – nueiti į polikliniką 🙂

  4. grumlinas parašė:
    2009/03/04 19:09

    Poliklinikoje, žiūrėk, netgi atbulinė laiko tėkmė gali prasidėti – toks pažįstamas sovietmečio eilių kvapas, kad net rankos nusvyra…

  5. scania parašė:
    2009/03/04 20:05

    Yra ir dar įrodymų apie laiko nelygumą – skutuosi kas rytą, o barzda auga nevienodai. Ypač daug gyvenimo būna pragyventa (per tokį pat laikrodžio apsisukimų skaičių, beje) bevalgant alkoholinius patiekalus.
    Būna, kai laikas trumpam akivaizdžiai sulėtėja – stresinėse situacijose: spėji ne tik sukti vairą, maigyti pedalus, matyti viską smulkiausiose detalėse, be dar ir visokių minčių prisigalvoti 🙂
    Laikrodžiai skirti matuoti žemės apsisukimams apie saulę, toks tipo tachografas 😀
    O tikras laikas yra tik jaučiamas 😉

  6. grumlinas parašė:
    2009/03/04 20:16

    Na, gerbiamas kolega, čia mes iškontempliavome visą hipotezą apie laiką, kaip nepastovią komponentę prie XYZ koordinačių sistemos. Manyčiau, jog yra ir pakankamai faktų, patvirtinačių šios kompoenentės būtent NEPASTOVUMĄ (dalį jūs jau pateikėte savo įžangoje), kas pakankamai apsunkina praktinių uždavinių, vykstančių realiame laike, sprendimą. O laikrodžiai, kaip jau pastebėjo gerbiamas kolega, tėra tik tam tikras protezas mūsų mąstymo procesui, kad būtų bent kažkokia atspirtis, sprendžiant savo padėties nustatymo laiko ordinatėje problemas.
    Ši situacija, mielas kolega, man primena kai kurių nevykusių „mokslininkų“ bandymą atmesti visuotinę eterio teoriją. Užuot vystę šią teoriją ir praktiškai panaudoje eterio savybes, jie pasirinko klaidingą kelią ir dabar priversti kosmosą įsisąvinti neekologiškai, brangiais ir pavojingais būdais, kai tuo tarpu bet kuri Stimpanko knya pateikia aiškią ir sklandžią kosmoso įsisavinimo metodiką.
    Taigi, mielas kolega, mes čia vėlgi stebime „mokslininkų“ pastangas suabsoliutinti laikrodį kaip laiko matavimo priemonę ir pririšti laiko tėkmę prie mechninio laikrodžio tolygaus ėjimo užuot kūrus laikrodžius, galinčius jausti laiko tėkmę ir atitinkamai pozicionuojančius mus toje tėkmėje. Apgailėtinas pseudomokslas, sakyčiau…

  7. scania parašė:
    2009/03/04 20:46

    Na, mokslininkų yra visokių, kai kurie tiki Tamsiąja materija, kiti mano, kad mūsų pasaulis yra tik holograma… Gal dar susivoks? 😉
    Hmmm, o dėl laikrodžio – kilo mintis ką tik 😀
    Laikrodis sukasi vienodai, tarsi dyzelis su apsukimų reguliatoriumi. Bet juk yra skirtumas tarp tuščių apsisukimų ir darbinės apkrovos? Kas, kad dažnis tas pats, kuro suvartojimas, dilimas, naudingumas ir tuo pačiu prasmė – visai kiti 🙂
    Laiko dažnumas visada vienodas, o intensyvumo pamatuoti nėra kuo, nepamąstė mokslininkai 😀

  8. grumlinas parašė:
    2009/03/04 20:55

    Na taip, mielas kolega, vystant mūsų hipotezę, labai patiko variklio pavyzdys, pateiktas, kad būtų vaizdingiau – laikrodis yra tarsi tachometras, kuriame mes matome kažkokį pastovų dažnį, ir tai mums sukelia iliuziją, kad laikas yra tolygus/pastovus. Tuo tarpu variklyje vyksta absoliučiai netolygus/nepastovūs (jie gali būti tolygūs/pastovūs tam tikrą apibrėžtą laikotarpį, tačiau taip nėra visą laiką), apie kuriuos mes mažai žinome. Na, netolygumą/nepatovumą nebent galime nujausti iš variklio skleidžiamo garso pakitimų ir vaizdų šmėžavimo pro langą.
    P.S. Tik va man dabar kilo mintis – o kas gi atlieka apsukų reguliatoriaus darbą, t.y. galutiniame rezultate transformuoja netolygią laiko tėkmę į tolygius laikrodžio parodymus? Nujaučiu, bet…

  9. scania parašė:
    2009/03/04 21:48

    Dėl reguliatoriaus gal ir pasikarščiuota, gal reikėjo pavyzdžio eiti pas elektrikus?
    Jei laikrodis rodo laiko dažnį, tai laiko įtampos ar srovės stiprumo nematuoja niekas.
    Per tą patį laiką gali atsitikti ir mažų, ir didelių pokyčių.
    Ir tų pokyčių reikšmė irgi gali būti ir maža, ir didelė 🙂
    Juk žmogus tokius dalykus nujaučia, tik kažkodėl nurašo, pavadindamas „subjektyvu“ 🙂

  10. grumlinas parašė:
    2009/03/04 22:14

    Subjektyvunmas vs. Objektyvumas.
    Skaitai žmogaus CV – objektyviai žiūrint, nuostabus kadras, seniai tokio ieškojome. Pasišneki, paklausinėji buvusius darbdavius – subjektyviai įvertinant, retas sukčius ir tinginys.
    Čia nieko konkretaus, tiesiog norėjau parodyti, jog subjektyvumas neprieštarauja objektyvumui. Kaip kad kvailas yra klausimas: „jums kurios akies negaila išdurti – kairės ar dešinės?“

  11. scania parašė:
    2009/03/04 22:41

    Kol kas yra „subjektyvu vs. objektyvu“.
    Bent kvantinėje fizikoje jau nebėra taip kategoriška, ten rezultatas priklauso nuo to, kaip pažiūrėsi 🙂
    Niutonas padarė mūsų pasaulį objektyviu – išmatuojamą liniuote, laikrodžiu ir svarstyklėmis. Einšteinas truputį atvėrė duris svajonėms. Kvantinė fizika ėmėsi griauti ir objektyvų pasaulį, ir reliatyvias svajones 😀
    Turi gi kažkam atsibosti svajoti; ir tas pasakys, kad nė velnio mes ne objektai, o gyvybė 🙂

  12. grumlinas parašė:
    2009/03/04 23:43

    Subjektyvumo ir Objektyvumo tarpusavio difuzija? Priešybių vienybė ir kova? Gėrio be blogio nebūna? Poetai vs Fizikai? „Jis turėjo nepaknkamą vaizduotę būti matematiku, todėl tapo poetu“?
    Marso lietuvių kolonija numėmė pirmą miežių derlių, bus alaus. Čia tikrovėje. O alternatyviame jos variante pasaulyje siaučia krizė ir Lietuvą valdo fizikas perpus su šoumenu, konstitucijos garantui miegant saldžiu miegu…