Geg 24th, 2009 by grumlinas
Šiandien tokia dienelė, kai ir sveikata neleidžia niekur išvažiuoti, o ir super-duper-ekstra-skubus darbelis ant galvos užvirto, nežiūrėdamas į kažkokius savaitgalius 🙁 Tai per kūrybines pertraukėles tik prabėgu pro blogus, kad kažką įdomesnio perskaityt. Radau pora dalykėlių, kurie man galvoje sukasi, bet niekaip ant klaviatūros nenutupia. Na ir ką – kažkas už mane parašė, beliko tik paskaityti, žioptelti iš nuostabos ir pasakyti „O, gerazzz!“
Ir pasidalyti nuorodomis su jumis, mieli skaitytojai, nes tai tikrai verta dėmesio.
Apie lietuvį mieste
Žinoma, jei suteiksi baudžiauninkui laisvę, jis kuriam laikui apsidžiaugs. Bet neturėkim iliuzijų: laisvę gavęs baudžiauninkas – tiesiog chamas, pasijutęs galingas ir nebaudžiamas. Kurio didžiausia slapta svajonė – prišikti ponui į rojalį – galų gale išsipildė. Tačiau anksčiau ar vėliau jis nuliūs, puls į juodžiausią melancholiją ir imsis mąstyti apie tai, kaip buvo gerai prie to ano, gerojo pono – kuris duodavo neblogai paėsti, pagerti, ir prie darbo labai nespaudė. Nes apskritai be pono gyventi – ne, tokio dalyko baudžiauninko vaizduotė nepriima, kaipgi be pono, niekaip.
(c)Gintaras Grajauskas. Urbanistica rusticana
Už nuorodą ačiū lokys’ui
Apie moterų pavardžių tradicionalizmą
Tad kas apmaudžiausia – kad kitados buvę tautos šviesuomene profesoriai, kalbininkai nusivažiuoja iki tokio lygio, kad šiandieninėms Lietuvos moterims nori uždėti kažkokius lingvistinius skaistybės diržus.
Priežasčių tam gali būti daug – senatviniai mąstymo pokyčiai, dėmesio stoka ir jo poreikis, noras pasijusti reikšmingu ir įtakingu – tačiau jų iš paprasčiausios pagarbos senyvam amžiui geriau nenagrinėti. Tik norisi pasakyti štai ką – tradicija rodo, kad įstatymais doros neapsaugosi. Nei vyrų, nei moterų. Be to, tradicija nėra kažkoks stabas ar kultas – minimalaus istorijos išmanymo pakanka, kad matytum, kokia ji gyva, kaip kinta prisitaikydama prie kintančio pasaulio. Na ir kai jau vyrai pradeda reguliuoti kaip vadintis moteriai, kokia pavarde save žymėti, tai liudija tik viena – jų nevisavertiškumo kompleksus, o gal ir menamą impotenciją.
(c)Kristina Sabaliauskaitė. Lingvistinis skaistybės diržas
Už nuorodą ačiū LTSR.LT
Taigi, nereikėjo ieškoti gerų beigi protingų dalykų, o ir dabar po ranka patogiai pasidėjau.
Dėl ištekėjusių moterų pavardžių – man tai atrodo kitaip, nei šios abi nuomonės „už“ ir „prieš“. Man priesaga -ienė reiškia, kad moteris prisiėmė šeimos valdymo teises. Aš -ienes suprantu kaip moteris, kurios kuria ne tik šeimą, bet ir visą giminę – tą bendruomenę, kuri kartu gyvena varguose ir džiaugsmuose.
Ir atvirkščiai – jei moteris -ė – tai ji bus moderni, šiuolaikiška, šviesi ir nebus jokios giminės, tik ryškios asmenybės 😀
Hmmm… galėtum mostelti postą šita tematika, nes idėjų tai pabėrei gerų. Su mano pateiktose nuorodose išdėstytomis mintimis 100% nesutinku, tačiau tiek racijos tame yra, tiek pamąstyt verčia
Iki pilno rašinio dar trūksta, kažkaip negula mintis prie minties. O ir abiejose pavardžių barikadų pusėse yra tiesos.
Kažkaip nė nepastebėjom, kad dingo ištisi šeimų kaimai, kad jau jaunimo nebevadina -iokai, turėdami raumeny dinastijas, kad giminės jau skyla į atskiras šeimas.
o šeimos dar dalinsis į skirtingas pavardes – juk kaip nelygiateisiška, kad tik vienam tenka keisti pavardę! 😀
Šiandien neparašysiu, bet gal kada… 😉
Pagaliau susitvarkei:)
O del tu pavardziu tai mane siaubas ima… Jei as Ivanovas tai Ieva bus Ivanove ar Ivanoviene? :E Idiotiskai skamba abu variantai.
Čia kažkur kažkada mačiau tokį palyginimą:
karalius – karalienė
durnius-durnė
-› Eugenijus – Ivanovienė? Pažįstu vieną lietuvių nacionalistą (čia rimtai) Timofejevą, tai jo žmona Timofejevienė – ir nieko 😉
-› Yvl – you made my day! 😀