Šiandien apsipirkinėju Maximoje pietums kažką užkrimsti ir į namus vakarienei. Kadangi žūtbūtinasi užsimaniau pomidorų-agurkų su salotų padažu, minu į padažų skyrių. Stoviu, renkuosi, tarp lentynų kuičiasi pardavėja, kažką rūšiuoja/dėlioja. Į skyrių užeina pora tokios labai pietietiškos išvaizdos jaunuolių, manadagiai švaria rusų kalba kreipiasi į pardavėją: „Atsiprašau, kur čia adžika?“ Na ji priveda juos prie lentynos, parodo. Jie pasižiūri ir sako: „Čia neseniai mūsų žemietis pirko labai skanią adžiką dideliuose stiklainiuose“. Pardavėja įjungoa mąstymo režimą, bet po minutės papurto galvą ir laužyta rusų kalba atsako, kad dideliuose stiklainiuose adžikos nėra. Jaunuoliai nerimsta, vistiek nori tos adžikos, kur dideliuose stiklainiuose. Pardavėja, išjungusi mąstymo režimą, griežtai pasako, kad adžikos dideliuose stiklainiuose nebuvo ir nebūna, o jei kas nors ką nors panašįaus ir pirko, tai tikrai ne čia, ir grįžta prie savo kuitimosi. Januoliai dar bando ją kalbinti, bet ji perėjo į ignore režimą ir ramiai sau dėlioja savo gėrybes. Gerokai sumišę jaunuoliai stovi pasimetę, žvalgosi. Kažkaip pagailo jų, pagalvojus, kaipgi jiems čia gaudytis tarp tų sloikų su lietuviškais užrašais, tai ir sakau, kad jooo, adžika pas mus mažuose stiklainiuose, nes mums ji kiek aštroka, mes labiau naudojame pomidorų padažus. Jaunuoliai tada pasiima adžikos indelį ir mandagiai pasiteirauja, kokį padažą rekomenduočiau. Hmmm, giliamintiškai pakrapštęs pakaušį, parekomenduoju pomodorų padažą su baziliku (šiaip tikrai neblogas, rekomenduoju, kepiau itališką duoną su juo vietoje tomatų pastos, gavosi liuks), o jei jie nori ką nors aštresnio – pasižvalgom. Apžiūrėjus, kas gi yra aštresnio, prie bazilikinio pomidorų padažo pasirinktas dar pomidorų padažas su krienais. Nušvitusiais veidais jaunuoliai dėkavoja už pagalbą sunkaime padažų išsirinkimo procese, atsisveikiname.
Hmmm, ką gi šita ilga beigi nūdna istorija norėjau pasakyti? Galbūt tai, kad kai kada mums mūsų kasdienybėje sunku suvokti, kad yra žmonių, kuriems ta mūsų kasdienybė yra mįslių ryšulėlis, kurį reikia vis spręsti ir spręsti. Galbūt tai, kad teko pasibaladoti po kraštus, kur netgi anglų kalbos mokėjimas nevisada padeda, suvoki, kaip svarbu, kad kažkas tau padėtų. Ne tai, kad už tave kažką padarytų, bet tiesiog parodytų ar paaiškintų.
Svetimi mieste
Bir 8th, 2009 by grumlinas
kad adžikos tikrai nesu mačius tik mažuose stiklainiuose. bet būna ir dideliuose tik ten, manau, visai kitaip vadinas. šiaip tai problema nusipirkti kažko įmantresnio. neseniai užtikau Heinz padažus, kurie tikrai skanūs. vienas tai iš vis toks liuks: paprikos ir česnakų. beveik kaip adžika ir indas nemažas.
o padėti tai tikrai reikia. tik kartais aš sutrinku. paskutinis toks įvykis buvo prieš porą savaičių. per pietų pertrauką nuėjau į parduotuvę pieno ir ko nora valgomo. renkuosi pieną, o šalia moteriškė pusamžė laiko pakelį ir klausia:
– a tut malako ili kefyr?
aš: – pienas.
ji: a tut pienas? nu spasiba…
keistai pasijutau, bet turbūt kad padėjau 😀
xe-xe-xe…. tavo istorija su „a tut pienas?“ man priminė mano brangiausios 25 metų senumo top-story, kai ji dirbo ekskursijų grupių vadove. Pasiėmė iš gelžkelio stoties ekskursiją, nuvežė į viešbutį, įkurdino, priklauso nuvesti pavalgyti. Na, pigu ir skanu buvo „Koldūninėje“ prie Soboro. Tai ji ir veda juos, paskelbusi „budem jest kolduny“ Piesiec, koks buvo susidomėjimas, kas čia per lietuviškas tautinis patekalas! Ir koks nusivylimas, kai paaiškėjo, kad čia tik „pelmeny“ 😀
😀 nu jo, aš irgi neseniai sužinojau, kas tas koldun iš tikro…
Tai jau tikrai. Kai pats pabūni neišmanėlio užsieniečio vietoje svečiuose kraštuose, kur skiriasi ne tik kalba, bet ir mentalitetas, tada pradedi suprasti ir atjausti atvykėlius Lietuvoje. Bet niekaip negaliu suprasti ir atjausti tų žmonių, kurie beveik visą gyvenimą nugyveno čia, o jaučiasi ir elgiasi kaip atvykėliai.
Mariukasm, kiekvienas gyvena ir elgiasi taip kaip nori. Juk laisvoj saly gyvenam 😛
O ir nors vienas tave prase ji atjaust? 😀
As jei galiu (pvz jei suprantu kalba) tai ir padedu, negaliu – nepadedu ir man nera jokio skirtumo kokia jis kalba moka ar nemoka kalbet 😉
-› MariukasM – darbe turėjome tokių atvykėlių iš Rytų 😉 moteriškės greit išmokdavo lietuviškai, kadangi kitaip nebuvo su kuo bendrauti, apart darbo reikalų. O va vyrai buvo sudėtingesnis atvejis, tad po 1990ųjų didžioji dalis išmovė ten, iš kur atvykę
-› Eugenijus I. – kadangi nelabai turbūt prisimeni laikus iki 1990ųjų, tai nelabai įsivaizduoji ką reiškia išgirsti: „govorite na čelovečeskom jazyke“
Na bet ir prisijuokem is „gyvenimisku“ atsitikimu komentaruose 🙂 su kolege dejom juoko 🙂 O siaip, musu draugas is Paryziaus taip greitai orientuojasi svetimoje aplinkoje, ypac pardose. Tokiu skaniu dalyku prirenka, ka net mes vietiniai ne visada tokius atrandam. Gal cia koks specialus sugebejimas, bet visada stebejomes. Ir jokios informacijos neklausdavo nieko. Pats 🙂
Dėl to kalbų išmokimo… Mane juokina „naujieji vilniečiai“, kai kokį pusmetį ten pastudijavę ima bumbėti, kad rusiškai ir lenkiškai sostinėje kalbama kiek dažniau, nei jų buvusiam kaime. 🙂 Tada neiškenčiu nepaaiškinęs, kad Vilnius visais laikais buvo daugiakalbis miestas, kad jie netgi ne lietuvių statytas ir kad 50 proc. gyventojų ribą lietuviai ten peržengė ne taip jau seniai. 😆
O pardavėjos mąstymo režimai prajuokino labiausiai. 🙂
-› Adas – dėl „naujų vilniečių“ tai esi teisus, nes labiausiai savo „vilnietiškumą“ pabrėžia būtent tie, kuriems nuo čebatų dar pernykštis karvės mėšlas nenukrito. Vilniuje pragyvenau virš 20 metų, ir gyvenau tuo metu, kai visokius Žirmūnus tik statė, Lazdynus dar tik projektavo, du plaukiantys tiltai kiekvieną pavasarį per Nerį buvo nutiesiami, taip kad Vilnių prisimenu visiškai kitokį, nei dabartinis tipo-jewropos-kultūros-sostinė. Visąlaik sugebėjau bendrauti trimis kalbomis, niekad nedariau problemos iš Vilniaus kosmopolitiškumo, tad kai kada krisadavau iš juoko, kai giminaičiai iš Kowno piktindavosi „Tame jūsų Vilniuje lietuviškai susikalbėti neina!“
O dėl paradvėjos – nu tikrai tiesiog veide matėsi jungiklių spragsėjimas, keičiant režimus 😉
aš tai jei matau, kad tipo vilnietis, bet kalba rusiškai arba lenkiškai, o tai labai paprasta atskirti, į klausimus atsakinėju lietuviškai. jie viską supranta ir man gerai, padedu žmogui elementariais klausimais: kiek valandų, kelintas troleibusas atvažiavo ir t.t. su kitais turistais kalbėtis reikia jų kalba, nes jie tik turistai 🙂
na mat kaip… pardavėja tai „įjungoa mąstymo režimą“, o Grumlinas štai „giliamintiškai pakrapštęs pakaušį“… 🙂
o komentuojant komentarus. nesu vilnietis. taip nutiko, kad dabar čia gyvenu. gyvenau visuose trijuose didžiausiuose miestuose, mokiausi ir dirbau dar dvejuose, tad esu vos vos vietinės reikšmės kosmopolitas. tačiau tuteišų nesuprasiu ir netoleruosiu, jei jie nekalbės su manimi kalba, kuri yra valstybinė.
dabar galit mane apmėtyti akmenimis (virtualiais) 🙂
-› Rokas Arbušis – nu kad dėl paradvėjos ir savęs tai grynų gryniausią pravdą rokuoju kaip per spaviedavonę 😉 žinai, daugumos prekybcentrių salės darbuotojų akyse toks beviltiškumas ir neviltis, kad kai kada net liūdna pasidaro. Bent jau man toks įspūdis susidaręs
Na o dėl akmenų – nei mes mėtysim, nei ką – kiekvienas pasirenka tokį bendravimo būdą, kuris jam priimtiniausias, o su juo elgiamasi taip, kokio kultūrinio lygmens yra veiksmo partneris. Šiaip, dėl tuteišų – mano iš knygų skaitymo ir radijo klausymo išmokta lenkų kalba nekart aplenkė Vilnijos tuteišų „mową“ pagal lenkiškumą 😉
Europa,blyn.Kazkada teko dirbti mazoje parduotuveje,tik ne prie adzikos,o prie seklu,trasu ir pan. Vedeja uz tokius sposus butu velniu israsius kapitaliskai.Nors siaip tai faina moterike buvo 🙂
O,pagaliau galiu rasyti.Paskutiniu metu niekaip negalejau komentaro irasyti.Uz tai ir isgerkim 😀
-› Ikaras – dzin-dzin! 😉