Nesant iš mano skaitytojų pusės konkrečių pareikalavimų mėnesio galerijos tematikai, šįkart tai bus XIXa. pabaigos – XXa. pradžios Šiaurės Amerikos indėnų fotonuotraukos. Kodėl? Kažkadaise ganėtinai (kaip ir kiekvienas paauglys) domėjausi indėnais, o dabar jau tik „prie progos“ įsirašau iš internetų įdomesnius dalykus. Taip susirinko gana didelė (tačiau visiškai netvarkyta) fotkių kolekcija, kurios dalį ir paviešinsiu.
Įsižiūrėkime atidžiai į tuos veidus. Tai žmonės, kurių civilizaciją XIXa. sunaikino valkatos ir perėjūnai iš Europos, pasigviešę indėnų žemių. Šiandien tai Jungtinės Amerikos Valstijos, besiskelbiančios pasauline demokratijos citadele (ir tame nemažai teisybės), tačiau kruvina imperinė praeitis neturi būti užmiršta.
Na ir leisiu sau mažumėlį pasamprotauti apie išliekamąją fotonuotraukos vertę. IMHO pakolkas bent kiek didesnę išliekamąją vertę teturi dokumentinė (arba jos pobūdžio) fotonuotrauka. Žmogui natūraliai būdinga lyginti TADA ir DABAR, o fotonuotrauka tam ypač tinka. Visokie fotoekskreperimentai tipo mIAnaz mažai bežinomi, tai daugiau nefotografinių vaizduojamojo meno šakų (dailė,skulptūra) reikalas. Tokie dalykai gali būti įdomūs dabar, bet po ilgesnio laikotarpo jie tampa nebeįdomūs ir nebesvarbūs. O iš fotonuotraukos mes visų pirma laukiame tos epochos atspindžio, tikslaus ir detalaus, ką sugeba tik fotokamera.
Ooooooo, dėkui!
-> Njaa – ale prašom, bile tiko 🙂 Yra ir linksmesnių indėniškų dalykų kupeta, bet tai jau tapyba
Grumlinai, vel vienpusiskai vertini fotografija. Na paziurekim, kuris fotografas Amerikoj laikomas pats zymiausias. Galvoju, kad tai Ansel Adams, o jis (beveik) nefotografavo zmoniu, dazniausiai gamta, kuri (beveik) nesikeicia. Galima butu pasakyt, kad tai taip pat dokumentines fotografijos pobudis, bet is tiesu, jei pasidomet labiau pamatytum kiek laiko Adams’as praleido savo photoshop’e manipuliuodamas apsvietima ir kt., jo laiku photoshop’as nebuvo kompiuteryje, bet dare ta pati. Taip pat jei pasidometum, kuri nuotrauka brangiausiai parduota (kaip foto menas) tai (kiek atsimenu) pamatytum, kad ta nuotrauka gana sena ir joje nera jokio zmogaus (kas man is tiesu keista) nei kazko kas butu lengvai susiejama su siandiena.
Taciau, zinoma, dokumentines nuotraukos yra labai idomios ir traukia savo informacine prasme, bet nereikia jos maisyt su menine fotografija, kuri turi savo kitokia verte.
Indenai faini, idomiausia, kad matau vieta kurioje greiciausiai buvau arba labai panasioje vietoje.
-> Minis – tas tai taip, dėl gamtos fotografavimo, Adamso fotošopavimo ir produkcijos brangumo, bet populiariausios ir didžiausią išliekamąją vertę turi būtent dokumentinės (žmonių ir miesto/kaimo) nuotraukos. Kaslink foto kaip meno, aš turėjau omenyje, jog eidamas per internetines fotogalerijas, aš matau daug miano dėl miano, bet nemanau, kad tai ilgam. O ir iš visų didžiųjų fotomenininkų Adamsas greičiau išimtis nei taisyklė. IMHO 🙂
Grumlinai, kaip matuoji isliekamaja verte ? manau, vis tik, kad ziuri labai vienpusiskai. Foto bendruomenese, kur as lankausi, dokumentines fotografijos mazuma. Isliekamosios vertes nesiimu vertinti, tik galvoju, kad ja galima pamatuot mazdaug kaip ir tapybos darbus – uz kiek nupirko ir kokio senumo ar originalumo buvo paveikslas (fotografija).
-> Minis – matau, kad vertini viską amerikoniškai – „už kiek nupirko“ 😉 Sunku su tavim diskutuoti, jei tai yra pagrindinis vertingumo kriterijus… Kaip beverčio (nes jas galima rasti internetuose), tačiau neįkainojamo dalyko pavyzdį galiu pateikti kad ir šitas indėnų fotografijas – tokių kadrų jau niekada nebebus padaryta. Tai yra praėjusi epocha, kuri nebepasikartos.
Foto-bendruomenės verda savo pačių sultyse, gamindamos (didžiąja dalimi) produktą, kurio galiojimo laikas – maksimum keli metai. Anksčiau analoginės profesionalų (ir mėgėjų) fotonuotraukos praeidavo gana griežtą meninės kokybės kontrolę, prieš patekdamos į poligrafinius fotoalbumus ir taip užsitikrindamos sklaidą visuomenėje. Plius mėgėjiška nuotrauka formavo analogines šeimynines fototekas. Skaitmeninė fotografija, supaprastinusi ir atpiginusi fotografavimo procesą ir įgalinusi fotonuotraukų eksponavimo perkėlimą į virtualią erdvę, iš esmės sumažino tų nuotraukų šansus ilgaamžiškumui, nes jų pasidarė tiesiog per daug, kad kažkas galėtų peržiūrinėti archyvus – kasdieninis naujų kadrų srautas ir taip beveik neaprėpiamas – pabandyk nepažiūrėti savaite kokį photosight.ru – viskas, amenpoteriai. Todėl absoliuti dauguma dabartinių mėgėjiškų nuotraukų – vienadienės. Profesionalų nuotraukos turi kiek didesnį šansą, nes jų sklaida didesnė.
Kitas dalykas, kalbant apie išliekamąją vertę – aš kalbu apie nuotraukas, kurios JAU turi išliekamąją vertę, t.y. joms jau bent po keliasdešimt metų ir jos tebekelia susidomėjimą. O ar pats gali nuoširdžiai pasakyti, kad foto-bendruomenių generuojamas produktas bus įdomus ir po keliasdešimt metų, jei jis neužfiksavo epochos dvasios, o tik gražų mIAną? To produkto tiesiog yra per daug, kad jis galėtų būti aprėptas.
P.S. Asmeniškai aš nepretenduoju su savo nuotraukomis į didžiulę meninę vertę ir amžinybę, jei ką 😉 Man tai greičiau momento fiksavimas, kad aš vėliau galėčiau atkurti prisiminimus.
Man taip pat sunku su Tavim diskutuot, del dvieju priezasciu – pirma del to, kad niekada net neprileidi galimybes, kad gali buti kitoks poziuris, antra lengvai man pripiesi amerikoniska poziuri „u vas tam negrov bjut“ ar pan. Trecia nepriimi poziurio kuris nera susietas su utilitarine prasme, kad daiktas gali buti tik tam, kad jis butu, kaip menas menui, mokslas mokslui (kokia nauda is astrofizikos tyrinejancios tolimiausius visatos kampus, gal geriau apsiribot vien musu galaktika?).
Manau, internete galima rasti visus meno kurinius uz dyka ir pasiziuret kaip jie atrodo. Bet esme ne tame kaip jie atrodo, o koks yra originalas. Kai pirma karta Hagoj pamaciau Rembrant’o paveikslu originalus (kuriuos pries tai maciau knygose ir pan.) supratau, kad neimanoma to perteikti per jokias (bevertes) reprodukcijas. Taip pat yra ir su tomis reprodukcijomis kurias tu cia ikelei. Bet zinoma fotografija ir yra tokia, kad butu galima reprodukuoti iki begalybes, ir zinoma, kaip ir kiekviena masine produkcija menkina pacio produkto verte. Ir sioje vietoje as su Tavim sutinku, kad masinis skaitmenines fotografijos naudojimas nuvertina bet 99% visu mianiniu fotografiju. Taciau, tas vienas likes procentas sudaro visa verte (kaip mano minetas Ansel Adams). Jei palyginus su dokumentine fotografija, tai ji zinoma idomi (ko as niekada neneigiau), bet utilitarine prasme beverte – nekabinsi nei vienos is siu fotografiju savo namuose. Nors jos dokumentines, atspindi savo epocha ir t.t. ir pan.
Griztant prie isliekamosios vertes, pacio apibrezimas:
… aš kalbu apie nuotraukas, kurios JAU turi išliekamąją vertę, t.y. joms jau bent po keliasdešimt metų ir jos tebekelia susidomėjimą.
geriausiai apibrezia vieninteles kategorijos fotografijas – pornografines ir kitokias nuogo (dazniausiai) moterisko kuno.
Tuo tarpu as taip pat minejau brangiausiai parduotos nuotraukos (ta Medvedevo nuotrauka reiktu praleist 🙂 ) yra labiau menines nei dokumentines. Kodel manau, kad pirkt-parduot (anot Taves amerikoniskai) budas matuot isliekamaja verte yra geresnis nei Tavo pateiktas – pirma, i tai nepapuola pornografija 🙂 , o is tiesu tai tiesiog rodo, kad kartais zmones yra linke paaukoti savo kitoki gerbuvi, kuri sukurtu tie pinigai isleisti estetiniam pasitenkinimui ziurint i miana kabanti ant sienos.
Atsakant i Tavo klausima apie fotobendruomeniu produkta ir mano nuosirdu atsakyma – taip, nuosirdziai galvoju, kad 1 procentas is profesionaliu fotobendruomeniu produktu bus vertinami ir po desimt ir po simto metu.
Re: P.S. o mano nuotraukos yra nuotraukos del nuotrauku. Kadangi pavyko man kazkiek parduot, tai manau, kad jos turi kazkokia isliekamaja verte (mazdaug $5 ribose). Taip pat zinau, kad greiciausiai trejetas namu Tokijuje yra papuosti mano nuotraukomis, bei viena seima sklaido mano nuotrauku knyga (kai prisimena ja turinti 🙂 ).
Griztant prie indenu nuotrauku, ne taip seniai (gal pries koki pusmeti) maciau didziule knyga kuri ir vadinosi „indenu nuotraukos“ jos kaina buvo tarp $5 ir $10 (buvo ispardavimas) knygos dydis mazdaug A3 formato (gal siek tiek mazesnis). Ten nuotraukos buvo mazdaug tokios kaip Tavo pateiktos, bet akivaizdu nelabai ka domino, nes originaliai knyga kainavo mazdaug $30. Skaimenines technologijos masiskai atgamindamos senas fotografijas taip pat menkina ju verte.
O kas ten per „indėnas “ su ūsais? Gal tik apsimeta?
-> karpienis – gal jau pamaišytas? Šiaip Aliaskos eskimai, kurie irgi yra indėnai, turi tokias skystas barzdeles ir ūselius
Taciau, zinoma, dokumentines nuotraukos yra labai idomios ir traukia savo informacine prasme, bet nereikia jos maisyt su menine fotografija, kuri turi savo kitokia verte.
-> Minis – na ir man su tavim diskusija gana sudėtinga vėlgi dėl kelių priežasčių: 1) pats irgi „niekada net neprileidi galimybės, kad gali būti kitoks požiūris“, ir todėl ganėtinai atkakliai bandai man įskiepyti savąjį 😉 ; 2) pats labai lengvai įsižeidi dėl to, kad kažkas primena tau, ką esi nekart deklaravęs – fotografija tau įvertinama (taip pat ir) pinigais, ne vien menu dėl meno; 3) neatidžiai žiūri į tai, ką aš publikuoju, kitaip suvoktum, jog didžioji dalis mano nuotraukų būtent yra NEutilitarinio pobūdžio, o būtent mano fantazijos žaismas.
Kalbėdamas apie dokumentinę nuotrauką, aš turiu omenyje ne vien kažkokių istorinių įvykių fiksavimą, bet ir to laikmečio buities, žmonių, kraštovaizdžių (gamtinių ir dirbtinių) ir pan. dalykų, kurie sudaro epochos atvaizdą, įamžinimą. Ir būtent tai turi išliekamąją vertę ateities kartoms, siekiančioms PAŽINIMO. Aišku, jei jos siekia tik pramogų (plačiąja prasme), visa tai yra beprasmiška 😉
Pats pastoviai kalbi apie utilitarizmą, t.y. dokumentinių nuotraukų NEpanaudojamumą buityje, tuo tarpu aš kalbu apie dokumentinių nuotraukų panaudojimą pažinimo procesui. Iš to ir kyla nesusišnekėjimas, kai vienas kalba apie Joną, o kitas apie sijoną. Tada ir kyla tavo labai įdomūs teiginiai tipo: „… aš kalbu apie nuotraukas, kurios JAU turi išliekamąją vertę, t.y. joms jau bent po keliasdešimt metų ir jos tebekelia susidomėjimą. geriausiai apibrezia vieninteles kategorijos fotografijas – pornografines ir kitokias nuogo (dazniausiai) moterisko kuno.“
Anyway – panašu, kad mudu, nors kai kuriais požiūriais ir ne visai sutariame, matome, kad fotografija netgi jos skaitmenizavimo->persotinimo metu yra pajėgi nešti ir pozityvų išliekamąjį grūdą 🙂
1) pats irgi “niekada net neprileidi galimybės, kad gali būti kitoks požiūris”, ir todėl ganėtinai atkakliai bandai man įskiepyti savąjį 😉
Na gi, negali buti daugiau nei vienas teisus siame internete 🙂
2) pats labai lengvai įsižeidi dėl to, kad kažkas primena tau, ką esi nekart deklaravęs – fotografija tau įvertinama (taip pat ir) pinigais, ne vien menu dėl meno;
isizeidimas emocija, kurios nelengvai perduodamos tekstu, ypac tokiu neprofesionalu teksto vartotoju kaip as. Todel visos man pripiestos emocijos dazniausiai buna klaidingos. Del fotografijos ivertinimo ir meno menui, sios dalies as nelabai supratau, ka norejai pasakyt. Mano galva, menas gali buti menui, bet jis turi kaina (arba isliekamaja verte) kuria galima pamatuot pinigais. As kaip ir Tu priklausau technikos srities zmonems ir viska megstu ismatuot gana konkreciai. Taciau gal mes nesusisnekam butent del kainos ir gal Tu galvoji kai as sakau menas menui as turiu galvoje, kad viskas uz dyka. Tai is tiesu taip niekada negalvoju, galvoju, kad nieko siame pasaulyje nera uz dyka.
3) neatidžiai žiūri į tai, ką aš publikuoju, kitaip suvoktum, jog didžioji dalis mano nuotraukų būtent yra NEutilitarinio pobūdžio, o būtent mano fantazijos žaismas.
mea culpa. zr. i pirma punkta, sunku suprast kodel zmones buna neteisus internete 🙂
Anyway – panašu, kad mudu, nors kai kuriais požiūriais ir ne visai sutariame, matome, kad fotografija netgi jos skaitmenizavimo->persotinimo metu yra pajėgi nešti ir pozityvų išliekamąjį grūdą 🙂
ne vien tik dokumentine (pazintine) prasme ?
-> Minis – ne vien tik dokumentine (pazintine) prasme ? – ne vien. Tiesiog tai kitoks išlikimas, orientuotas į kitokį recipientą, nei dokumentinė nuotrauka, ir čia selekcija yra žymiai aštresnė, nei dokumentikos atžvilgiu, nes dokumentika (jei ji yra dokumentika) visad neša žinias, tuo tarpu meninė nuotrauka yra įtakojama skonių ir madų
Negi, taip bus, kad del kazkurio klausimo mes susitarsim ? 🙂
-> Minis – nemanau, kad mūsų pažiūros ir kai kuriais kitais klausimais yra perfect compatible, bet visuomet egzistuoja bendri sąlyčio taškai. Aišku, būt fain, jei jų būtų daugiau 😉
Pas mane puslapyje lankosi žmonės, su kai kuriais iš jų nesutariame net iš principo kai kuriais klausimais, tačiau randame bendrą kalbą kitais
Mini – rašai „Mano galva, menas gali buti menui, bet jis turi kaina (arba isliekamaja verte) kuria galima pamatuot pinigais.“ Tai atsakymas, kodėl tavo ir Grumlino nuomonės nesutampa 😀
Tu esi aiškiai išreikštas amerikoniškas tipas; Grumlinas – tarybinės gamybos tipas, kuriam matuoti pinigais – tai supurvinti 😀 Aš pats tokios pat gamybos 😀
Menas menui – tebūnie! Bet griežtai menas menui, o ne niekuo nekaltiems žmonėms! 😀
Scania, gal Tu ir teisus. As vis tik galvoju, kad meninikai taip pat valgyt nori, ir ne visi menininkai yra tik antraeilese pareigose. 🙂
Naujai kartai menas susijęs su pilvu; senai kartai – menas susijęs su idėja 😀
Pagal tave, jei Lady Gaga nepalyginamai turtingesnė už Mocartą – tai ji geresnė menininkė? 😀 Jei meną matuosim pinigais, tai tik juoko pridarysim 😀
-> scania – nu tu čia su lady kaka stipriai mostelėjai, nes būtent tai ir yra dabartinio komercializuoto iki panagių mIAno simbolis. Nors šiaip pornografiniai filmai už lady kaka geriau – ten bent viskas sąžininga 😉
Tai kad ir ten jokios sąžinės 😀 Gryna technika – ir daugiau fotošopo technikos, nei, hmmm, šokio technikos 😀
Scania, ar nori pasakyt, kad Mocartas uz savo kurinius negaudavo pavalgyti, ar badavo savo karjeros virsuneje? Lady Gaga, gal ir turtingesne, be ji nepraejo metu skaiciaus cenzo ir dar neaisku kaip jos „meniniai“ kuriniai bus vertinami ateities kartu.
Nors as, aisku, turiu sioki toki itarima, kad pats bandai palyginti klasikini mena su popkulturiniu menu ir tuo paciu viena is ju niekindamas kaip vartotojiska produkta. Nezinau, ar tau idomi mano nuomone, bet vis tiek issakysiu. Mano galva, pop menas yra vis tiek menas. Geresnis ar blogesnis sunku spresti, tiksliau, kaip Grumlinas anksciau gerai pasake skoniu ir madu reikalas. Praeis mada niekas neprisimins Lady Gaga, kaip ir turbut mazesne dalis zmoniu klausosi Mocarto. Butu idomu, jei Mocartas vel ateitu i mada, kaip manai ar jis tuomet taptu pop kultura ?
Pop kultūra – tai yra gryna prekė, ten nėra jokios kultūros! 😀 Ir tik kaži koks gudragalvis tai prekei sugalvojo kytrą pavadinimą – atseit, „pop“, bet kultūra 😀
Neapsigauk 😀
Nėra aiškaus kriterijaus, kas yra menas, kas yra prekė – tam atskirti neužtenka guvaus proto; tam reikia dar ir išsilavinimo. Kurio man irgi stinga 😀
Mocartas klasikas, nes kūrė.
O Gaga irgi klasikė – nes klasiškai moka uždirbti 😀
Pop menas – nėra menas; ten tik prekė su meno atšvaitu – dažnai tik netyčia 😀
Ir didžioji dalis vadinamų menininkų iš tiesų yra amatininkai. Kai kurie talentingi amatininkai, taip, bet tai tik darbas 😀
Kaip ten sakoma Amerikėje? Tai tik biznis? 😉
Kažkur jau panaši diskusija su Grumlinu vyko 😉
Taip ir norisi atsakyti į Mocarto ir Lady Gaga palyginimą posakiu „nereikia maišyti Dievo dovanos su kiaušiniene, bet vat koks iškylo klausimas: savo laiku kiekvienas dabartinis klasikas buvo to laikmečio popkultūros atstovas. Vieni buvo pagerbti dar gyvi, o po kiek laiko pamiršti. Kiti gi, priešingai, savo laiku buvo biedni ir nelabai vertinami, bet tapo garsūs ir jų kūriniai išliko per šimtmečius bei dabar turi pasakišką piniginę vertę. Tai gal tik perėję per kelių žmonių kartų filtrą, kūriniai tampa tikru menu ir įgyja savo tikrąją vertę, kurią galima pamatuoti ir pinigais tame tarpe, o jų kūrėjai – tikrais menininkais? O kalbant apie dabartinį mena ar mIAną ar šiaip popkultūrą – tai tik dabartinės kartos požiūris ar šiaip mados reikalas.
-> MariukasM – ką maždaug aš bandžiau ir išdėstyti: „…kalbant apie išliekamąją vertę – aš kalbu apie nuotraukas, kurios JAU turi išliekamąją vertę, t.y. joms jau bent po keliasdešimt metų ir jos tebekelia susidomėjimą.“
Savo laiku buvo du panašaus stiliaus kompozitoriai: Mozartas ir Saljeris, kurie tuomet kūrė, kaip visiems atrodė, pop-mIAną. Tik vienas buvo biednas ir netgi palaidotas bendrame kape, o kitas visia neblogai nugyveno gyvenimą. Tik va psaulis atsimena tą biednąjį… Nes jis vistik sukūrė MENĄ.
Taip tęsėsi šimtmečius, kol dar buvo įmanoma praleisti per kartŲ filtrus kūrybą. Dabar tos kūrybos aiškiai per daug ir ji net nepasiekia filtrų. Pvz, aš domiuosi fantastine iliustracija. Dar prieš 15 metų šios srities dailininkus buvo galima daugmaž suinventorizuoti. Dabar gi internetuose tokiu stiliumi piešiančių tuntai…
… o ilgam išliks tik geriausieji 🙂
-> MariukasM – va būtent. Kame tas gerumas slypi, kad iliustratorius tampa kultiniu – nzn. Pvz, kultinis Valejo suvienodėjo ir sucukrėjo, o kažkiek grubokas Frazetta tebėra nuostabus 😉