Antroji diena buvo numatyta pasyviam poilsiui – tipo pasikaitinti saulutėje ir pasimaudyti. Vienintelis numatytas rimtesnis pajudėjimas buvo apsilankyti „Duty Free“ parduotuvėje ir užsipirkti alkoholinių linksmalų (kadangi iš Lietuvos ir taip vežėmės ribinio svorio lagaminus 😉 Gavosi ne visai tas, bet vistiek buvo gerai.
Kadangi buvome nusikapstę po kelionės, tai kėlėmės ne tai kad vėlokai, o gerokai jau po vidurdienio. Nuo jūros pūtė stiprus vėjas, bet oro temperatūra +26C kompensavo vėsumą. Krizė aka sunkmetis jaučiamas ne tik mūsų šalelėje, tačiau ir visame pasaulyje, o toks Egiptas, kurio vos ne trečdalis pajamų ateina iš turizmo, nuo krizės nukentėjo ypač sunkiai. O turint omenyje, jog Egipte iš esmės nėra jokių socialinių garantijų privatiems verslininkams, tai mano žentas sukasi kaip bitutė, kad uždirbtų šeimos išlaikymui. Pagrindinis biznis – automobilių nuoma bei turizmo organizavimas, tačiau tinka ir visokie tarpininkavimai ar bet kas. Tad nuo mobiliako jis praktiškai neatsiplėšia, nes taip sutvarko daugybę reikalų.
Belaukiant pusriapiečių, galėjau nuo terasos į jūrą ramiai pafotografuoti prieš namą plytinčios jūros panoramą.
Besižvalgant po horizontą ir po kojomis, pavyko tykštelti keletą kadrų
Iš įdomybių, pastebėtų namuose – savo darbo kaljanas, pasidarytas mano žento draugų (tikro dukra dar neturi nusipirkusi – neranda va būtent TOOOKIO, kokio nori)
Šiaip arabai nelabai pripažįsta šunų namuose, juos laiko arba mišrios (su europiečiais) šeimos, arba turtingi arabai, mėgdžiojantys vakariečius. Dukros name buvo keli šunys: namo savininkui priklausantis aptvare sėdintis didžiulis dogas Badi, be aiškaus šeimininko margas mišrūnas Bingo, savininko dukros baltas šuniukas Ja-bon-bon ir mano dukros egiptietiškas šuo Ciukutis 😉 Savininko žmona buvo austrė, tad iš to visa šita šunidė. Deja, jo rūpinimasis savo šunimis apsiribojo jų pašėrimu, o kadangi jo žmona sirgo vėžiu, gulėjo klinikoje Europoje, o dukra didžiąją dalį praleisdavo prie motinos, taip jau nutiko, kad po mūsų išvykimo savininkas paėmė Ja-bon-bon su Bingo, išvežė juos į dykuimą ir ten išmetė… Žiauru, sakote? Ir aš sakau, kad labai žiauru, tačiau būtent toks yra arabų mentalitetas – šuo yra purvinas gyvūnas, jo vieta geriausiu atveju kieme. Ciukutis nebuvo išvežtas tik todėl, kad dukra pareiškė, jog tai yra JOS šuo, tad savininkas nedrįso to padaryti. Jei šuo būtų mano žento – Ciukutis greičiauisiai irgi būtų dykumoje (nebent jį užmigdytų veterinorius). Toks tas šuniškas gyvenimas Egipte 🙁
Kadangi, kaip jau minėjau, turėjome važiuoti apsipirkti į „Duty Free“, tai tą ir padarėme, o važiuojant žentas gavo užsakymą pavažiuoti prie kažkokio statomo namo, jį pafotografuoti ir padėti sutvarkyti kažkokius to namo pardavinėjimo atskirais butais klausimus. Tad po „Duty Free“ nuvažiavome į vieną iš daugybės Hurgados statybviečių. Šiaip jų statybos principas – gelžbtoninis karkasas, užpildytas raudonų plytų mūru. Jei statyba geresnė/kokybiškesnė – siena klojama iš dviejų plytų; jei pigesnė /prastesnė – iš vienos. Tad jei dar „pataupoma“ ant skiedinio plytoms, būna, kad sienos išgriūva dar nebaigus statyti. Arba bandant įkalti vinį…
Vienas iš įdomesnių dalykų, į kuriuos atkreipiau dėmesį – tai jų automobilių numeriai, kurių pagalba galima išmokti arabų skaitmenis, kai užrašoma
Tiesa, prie statybvietės suverstoje iškastos žemės krūvoje pastebėjau labai įdomų tarsi susuktą akmenį.
Na, o grįžtant namo papykšėjau įdomesnių gatvės scenelių (žr. galeriją), o dieną užbaigė saulėlydžio atšvaitas RYTINĖJE dangaus pusėje
Tai tokia ta antra diena Egipte.
Suvestinė dienos fotogalerija
Savadarbis kaljanas. Gėris. Turbūt panašioje pagarboje kaip mūsuose samanės varyklėlė:)
-› cgedas – nzn, man tiesiog pasirodė įdomus problemos sprendimas parankinėmis priemonėmis 😀