Tai buvo ilga dienelė, per kurią susukome gerokai virš 1000km. Planas buvo nuvažiuoti pro kalnus/dykumą į Keną, iš ten pasukti link Abydoso, po šventyklos aplankymo važiuoti kita Nilo puse link Luksoro į Karalienių slėnį, po jo aplankymo pro Luksorą grįžti į Keną, tada, jei spėsime, aplankyti Denderos šventyklą, po to apsilankyti pas žento mamą ir grįžti namo Hurgadon. Deja, važiuojant link Abydoso, paaiškėjo, kad žentas pavakare turi būti Safagoje svarbiame susitikime, tad „ant greičio“ teko keisti planą – atsisakėme kelionės į Karalienių slėnį, kur aiškiai būtume nespėję, tad buvo nutarta iškart važiuoti į Denderą, o iš jos – pas žento mamą. Tokį pakeistą planą ir įvykdėme. Tokių kontrolės postų yra prie kiekvieno miesto, juose taip pat būtina atsižymėti, tad Egipto policija tą dieną daug kur pasižymėjo kinietišką awto su vienu egiptiečiu ir trim „lituanais“.
Kadangi šįkart nuotraukų tikrai nemažai, tai didžioji jų dalis galerijoje, o į postą iškėliau tik keletą. Kelionę suskirsčiau į keletą etapų, nurodytų schematiniuose žemėlapiuose, tad ir nuotraukos sudėliotos atitinkamai. Vėlgi perspėjimas – nemažai nuotraukų fotografuotos iš važiuojančio auto, tad pretenzijos kokybei nepriimamos 😉
Išvažiuojant iš Hurgados, yra kontrolės postas,kuriame tenka atsižymėti, kad jeigu mums kas nors atsitiktų, būtų bent galima atsekti, kur mes pravažiavome. Sunkiausia yra išaiškinti lietuviškų pavardžių darybos subtilumus -as/-ienė/-aitė – dukra su žentu turi kontraktą, tai su jais viskas kaip ir aišku, o va tai, kad mes jos tėvai ir šeima – ilgai tenka iaškinti 😀
Pirmoji kelionės dalis iš Hurgados į Keną eina iš pradžių pro kalnus, kurie yra dykumos dalis, o paskui išvažiuojama į „tikrą“ smėlėtą dykumą. Kelias tarp kalnų nuostabus ir labai įdomus, tačiau gana vingiuotas, tad labai avaringas. Tad kai kuriose vietose išradingi arabai įrengė savotiškus lenkimo ribotuvus, kai per kelio vidurį išvaromas griovys, kad nebūtų galima išvažiuoti į priešingą kryptį. O tiems, kas žavisi kalnais ar dykuma – tikrai gražūs vaizdai, verti pamatyti.
Pakeliui sustojome užeigoje išgerti kavos/arbatos. Turiu pasakyti, jog jų kava nekokia, geriau yra gerti arbatą. Užeiga buvo skirta vietiniams, t.y. kainos žymiai mažesnės nei ten, kur stoja turistų autobusai. Bet po vieną svarą už pasinaudojimą tualetu vistiek paėmė.
Dar vienas patarimas – visada turėkite kišenėje tualetinio popieriaus, nes vietiniai užpakalį ne valo, o nusiplauna vandens srove iš žarnelės (arba iš butelio užsipildami ant delno).
Važiuojant dykuma, galima pakelėje pamatyti avariją patyrusių sunkvežimių, kurių vaiuotojai užsnūdo prie vairo naktį, o kai kada – ir tikrųjų klajoklių (ne tų, dekoratyvinių iš Hurgados apylinkių), genančių savo avių bandas.
Pasiekus Keną, gerokai pasikeičia peizažas, nes pasirodo daugybė (nors ir dulkėtos) žalumos. Pati Kena įdomus švarus miestas (už šiukšlinimą galima gauti gan didelę baudą), tačiau matosi ryški tradicionalizmo įtaka, tad elgtis reikia nuosaikiai (ypač moterims).
Susižinoję kelią į Abydosą, pasukome juo. Kelias eina palei Nilą, tad aplinkui daugybė kaimų ir dirbamų laukų, kuriuose kaip sykis nuimamas cukranendrių derlius. Keliai neperplačiausi, tačiau juose eismas labai intensyvus. Sudėtingiausias dalykas – pakeliui sustoti „siusiu“ (tarp kitko, egiptiečiai naudoja šį žodį apibūdinti mažų vaikų šlapinimuisi 😉 ), nes nemažai tų vietinių kaimelių dar nėra matę televizijos, o pakelėje sustoję savo reikalų atlikti, sukeltume neeilinį furorą.
Pasiekus Abydosą, apsižvalgėme vienoje iš švenčiausių Senovės Egipto vietų, kur Sečio I šventykloje buvo neva saugoma sukapoto į gabalus dievo Ozirio galva. Tai buvo tarsi savotiška ano meto Meka ar Vatikanas. Aplink šventyklą – egiptiečių namai-nameliai, pirmąkart toks vaizdas kiek stebino, dabar jau normalu.
Kaip jau minėjau, buvo priimtas sprendimas pakeisti numatytą maršrutą, tad po šventyklos aplankymo pasukome link Denderos, tik grįžome kitu Nilo krantu. Reikia pasakyti, jog peizažai kiek kitokie, bet idėja ta pati – kaimeliai ir dirbami laukai. Pakeliui padariau daugybę kasdienybės kadrų, nes man patinka matyti būtent kasdieninį gyvenimą, kuris parodo tikrąjį šalies veidą. Galų gale pasiekėme Denderą, kur apsilankėme deivės Hathor su karvės ausimis šventykloje. Šią šventyklą lankėme savo pirmosios kelionės Egiptan 2007 metais metu, bet iš patirties žinau, kad ir tose pačiose vietose kiekvienąkart randi ką nors naujo. Žvalgantis po šventyklą, norom-nenorom atkreipi dėmesį į du dalykus – aprūkusias lubas ir apdaužytus bareljefus. Pirmieji – nuo laužų, kuriuos kūreno šventyklų griuvėsiuose gyvenantys bėdžiai; antrieji – krikščionių, kurie savo laiku slapstėsi tose šventyklose nuo persekiojimų, o kad laikas neprailgtų – su kantrumu, vertu geresnio pritaikymo, nukalinėjo nuo sienų stabus.
Apeinant šventyklą, atkreipiamas dėmesys į didžiulį kadaise buvusį tvenkinį (vadinamą Kleopatros), dabar prižėlusį palmių, ir daugybę gražių iškaltų bareljefų sienose.
Paskutinis kelionės etapas buvo ir atsakingas, ir sudėtingas. Atsakingas todėl, kad apsilankėme pas žento mamą, kurios jis neperspėjo apie mūsų atvykimą, tad ji laukė jo su dukra tik su dviem keptomis antimis. Įtariu, jei būtų žinojusi apie mūsų atvykimą – kažkuriam kaimelio avinui būtų buvęs kapiec 😉 Dukros anyta gyvena kaimelyje netoli Kenos, nors vargu ar galiima vadinti kaimeliu trijų-keturių aukštų plytiniais namais užstatytą gyvenvietę. Na bet turbūt taip yra, nes per langus matosi tarp namų esantys miniatūriniai drėkinami sklypeliai. Žmonės tikrai vaišingi, tačiau tradicinės (skaityk – islamistinės) tradicijos čia labai gajos – Aukštutinis Egiptas, vienok.
Apie jų gyvenimo kokybę galima spręsti pagal tai, kad namų viduje gražu, švaru ir tvarkinga, o ketvirtame namo aukšte du žento broliai vos ne lenktyniaudami prabangiai įsirenginėja po pusę aukšto, nors vienas gyvena Hurgadoje, o kitas – Saudo Arabijoje, ir abu ten turi po puikius namus.
Paviešėję tikroje arabiškoje šeimoje, palydėti gražaus saulėlydžio, pro Keną grįžome namo pro Safagą Hurgadon. Turiu pasakyti, kad naktinis važiavimas ten nėra labai lengvas ir saugus, tačiau, kaip matote, nieko nenutiko 🙂
Suvestinė dienos fotogalerija
Ech, tikrai gražios vietos, nors prisipažinsiu – kontrolės postai kiek gąsdinantys. Nežinau ar ryžčiausi kelionei į Egitpą 🙂 Pažystu pora žmogiukų iš ten (Anupu ir Oba), tad tikrai įdomu buvo bent kiek susipažinti su jų kultūra 😉
-› Lukas – matai, ten tokių dalykų, kaip Europoje, t.y.išsinuomoji mašiną ir važiuoji – nėra. Išsinuomavęs mašiną, gali važinėtis po Hurgadą ir apylinkes, bet tik iki kontrolės postų – už jų tavęs tiesiog neišleis saugumo tarnybos tavo paties labui. Jei nori – gali užsisakyti individualizuotą ekskursiją – tuo užsiima vietinės tur-firmos/firmelės