Prabudus, nuėjome pavalgyti pusryčių – buvo tikrai neblogi, tai pavalgėme taip, kad užtektų iki pavakarių. Diena buvo numatyta praleisti dykumoje pasivažinėjant džipu, o vėlai vakare turėjome išvažiuoti namolio. Kadangi du kambarius buvome apmokėję tik dviem dienoms, tai daiktus susinešėme į vieną kambarį, apsimokėdami už jį dar vienai parai – buvom numatę grįžę iš dykumos pasimaudyti ir pailsėti.
Peržiūrai atrinkau kažkiek fotkių, visas galima peržiūrėti galerijoje.
Belaukdami džipo, pafotografavome viešbučio laukiamąjį, o aš pagaliau sužinojau, kaip vadinasi mūsų viešbutis – „Siwa Safari Paradise“ – nes kažkaip nebuvau atkreipęs dėmesio. Atvažiavus džipui, susėdome ir vairuotojas paprašė leisti užvažiuoti namo – jis ką tik grįžo iš trijų dienų kelionės dykuma ir nebuvo susitikęs su šeima. Na ką, sutikome, tai buvome nuvežti į ganėtiną užkampį, kur pamatėme du įdomius dalykus: kai vairuotojas ėjo į savo namus, moteriškės turėjo galimybę pažvelgti namo vidun, kur pamatė vairuotojo žmoną be apdangalų – labai graži; vairuotojas atnešė savo mažą dukrytę, kad moteriškės ją paglostytų – pagal jų prietarus, gražaus (ta prasme, baltojo) žmogaus paglostymas atneša vaikui grožį ir laimę. Dėl paskutiniojo dalyko – tai su tuo yra susidūręs ne vienas pažįstamas – mano dukra, kai maudosi viešbučio baseine ar jūroje, prie jos pastoviai prieina vietinės moteriškės su vaikučiais, kad ji juos paglostytų, o truputį didesni vaikai ją glosto patys 😀
Na, o po apsilankymo vairuotojo namuose pasileidome į kelionę. Dykuma čia kiek skiriasi nuo esančios aplink Hurgadą – žymiai daugiau smėlio, o ir yrantys kalnai padaro vietovę tokią panašią į amerikietiškus peizažus, taip pažįstamus iš vesternų.
Pirmas sustojimas buvo prie namų, įrengtų urvuose. Uolos čia minkštos, tad nuo senovės žmonės sau būstus rentė išsikirstuose urvuose. Dabar tie urvai apleisti, nes Egipto valdžia šiems žmonėms pastatė įprastinius gyvenamuosius namus (ištisas gyvenvietes) ir ten perkėlė „urvinius“ žmones.
Šiaip kalbėti/rašyti apie dykumą man gana sudėtinga. Ją kur kas įdomiau stebėti ir (kiek tik sugebi) fotografuoti. Tad toliau gal bus nedaug teksto, o tiesiog pasižiūrėkite aukščiau paminėtą galeriją 😉
Antras sustojimas buvo įkopus į dykumos aukštumą, kur vairuotojas, patartas dukros vyro, sumažino slėgį padangose – kopiant į tą aukštumą, buvome beveik įklimpę smėlynuose. Turėjau progos pafotografuoti viską aplinkui – tikrai nuostabūs vaizdai. Po poilsio nusileidome nuo aukštumos į tikrąją smėlio dykumą, kuri čia vadinama Baltąja dykuma. Iš vienos pusės, tai dėl šviesaus smėlio, iš kitos – dėl baltutėlių suakmenėjusių kriauklių ir druskos plotų. Tiesa – kai kuriose nuotraukose matosi baltos audiokasetės atspindys priekiniame džipo lange – nieko nepdarysi, visas džipo priekis buvo jomis užkrautas 😉
Prasukę ratais dykuma, pasukome link sūriojo ežero, kad būtų galima ir juo pasigrožėti, ir džipo variklį ataušinti. Prie ežero buvo labai smagu – tiek gražūs vaizdai, tiek galimybė pabraidyti. Ta proga aš atkreipiau dėmesį, kad džipo gale ant kažkokių senų numerių viršaus uždėti egiptietiški. Tą buvau pastebėjęs nekart. Pasirodo, tai „atneša laimę“ 😉
Pailsėję, išvažiavome toliau makaluotis po dykumą. Čia vairuotojas pademonstravo tradicinį jų triuką, skirtą adrenalino ištroškusiems turistams. Kalba eina apie važiavimą nuo kopų šlaitų. Įsivaizduokite trijų aukštų namo aukščio kopą, kurios šlaitas maždaug 60 laipsnių. Džipas atsargiai pririeda prie kopos krašto, pamažu „permeta“ priekinius ratus per briauną ir tada lėtai pasileidžia apačion. Per priekinį stiklą matai tik smėlį apačioje, jokio horizonto. Jei kopos šlaitas kokie 45 laipsniai – tada galima leistis ir nuo penkių aukštų namo aukščio kopos. Įspūdžių – iki krūminių dantų! Dar vienas triukas – pradėti kopti į kokių 45 laipsnių kopos šlaitą, bet ne stačiai, o pastrižai. Paviręs džipas generuoja pakankamai įspūdžių. Nebaigus kopti į kopos viršų, džipas ant šlaito apsisuka ir taip pat pastrižai pasileidžia žemyn.
Turbūt žodis PALENGVĖJIMAS geriausiai apibūdina savijautą, užbaigus šitokius manevrus. Mano brangiausioji šįkart sugebėjo susiimti į rankas, tik paklausė žento – „Ar nebūtų galima važiuoti kitu keliu?“, į ką gavo trumpą ir aiškų atsakymą: „Ne, čia yra vienintelis kelias“ 😉 Užtai dukra įpuolė į lengvą paniką ir užsimerkdavo per visus šituos manevrus.
Gerokai pasivažinėjus dykuma, pamačiau tikrai daug gražių vaizdų, kol galų gale privažiavome vietą, kur yra didžiulė kelių milijonų metų senumo suakmenėjusių kriauklių atodanga. Ties atodanga buvome sustoję, pasivaikščiojome, pabandėme atlaužti tų kriauklių (nu kur tau lietuvis nepabandys), bet nelabai kas išėjo. O paskui vėl pasukome per dykumą link oazių su vandens telkiniais.
Visos kelionės „vinis“ – maudynės dykumos viduryje. Yra dvi oazės – vienoje yra karšto vandens šaltinis, kitoje – šalto. Pradžioje nuvažiavome prie oazės su karštu šaltiniu, kur buvo numatyta ir papietauti. Šaltinis bėga į apvalų betoninį baseiną, kuriame gali pagulėti ir pasimaudyti. Nėra gilu – iki juosmens, vanduo labai rudas – daug geležies. Kol mes maudėmes, vairuotojas paruošė maistą. Įdomu buvo stebėti, kaip jis stengėsi išvengti žiūrėjimo į besimaudančias moteriškes, nes tai yra labai nepadoru ir save gerbiantis musulmonas stengiasi nepakliūti į prastą padėtį. Na o mes tuo metu su malonumu mirkome kažkur +37-38C vandenyje.
Pietūs buvo ganėtinai lengvi – daržovių salotos su tunu, daug daržovių (pomidorai, agurkai, svogūnai, aštri paprika), specialus padažas, vietinė duona-papločiai, po jų išgėrėme arbatos. Vienžod – pats tas lengvas maistas karštą dieną. Valgydami aptarėme, kad į oazę su šaltu šaltiniu nėra ko važiuoti, geriau jau važiuoti pasimaudyti į viešbučio baseiną. Tad, pabaigę pietus, pro dykumą pasukome link Siwos oazės.
Parvažiavę iki viešbučio, dar užsukome į suvenyrų parduotuvę nusipirkti šio-bei-to. Kol moteriškės žvalgėsi, ką čia dar suradus, pardavėjas mane išvedė iš parduotuvės į vidinį kiemelį, kur išdidžiai aprodė savo ūkį: marinuojamas alyvuoges, džiovinamas figas ir – patį didžiausią pasididžiavimą – namelį, skirtą poilsiui ir arbatai gerti.
Galų gale, baigę visus šopingus, sugrįžome į viešbutį, kur smagiai pasimaudėme ir mažumėlę pailsėjome. Tada sėdome į mūsų kinietišką pepelacą ir išmynėme atgal. Pakeliui, kol dar nenusielido saulė, galėjome pasižvalgyti po apylinkes, po dykumą (kur pastebėjau egiptiečių karinę bazę 😉 . Galų gale, nusileido Saulė ir beliko tik vynioti kilometrus ant ratų.
Iki Marsi Matrucho nuvažiavome be nuotykių, nors pakeliui matėme porą gana baisių avarijų (sudaužytos furos). Pasiekus Marsi Matruchą, žentas mus nuvežė pavalgyti, kas buvo gana sudėtinga – miestas neturistinis, mes ten keliame didžiulį susidomėjimą. Tad gerokai pasitaręs telefonu jis rado kavinę, kur mus nuvedė į tolimiausią galinį kambarį, kad gelėtume pavalgyti, nevarstomi žvilgsnių. Nors ir ten žvilgčiojimo užteko 😉 Na, o paskui buvo ilga kelionė link Aleksandrijos, kur aš kovojau su snauduliu, kol jis mane įveikė. Bet Aleksandrijoje jau buvau pabudęs 🙂
Suvestinė dienos fotogalerija
O varsto piktai ar smalsiai?
Gal daugiau smalsiai – vistik tai miestas. Nors ava Siwoje, kai moteriškės ėjo iš turgaus, sutiktas garbingo amžiaus vyriškis, pamatęs jas,sušuko: „O, Viešpatie!“ tokiu tonu, kad buvo aišku, jog jis pasipiktinęs jų nekuklia išvaizda, t.y. bent jau nepridengtais plaukais.
a, tada pernelyg nenustebino:) Galvojau, gal žiūrėjo, kaip tautiečiai į juodaodžius 90-ais metais…
😀 😀 😀
O gal tikrai taip ir buvo 😉