Peržiūrai atrinkau kažkiek fotkių, visas galima peržiūrėti galerijoje.
Prabudau jau po vidurnakčio, pravažiavus Aleksandriją, tad kažkiek padėjau žentui važiuoti į Kairą, jį šnekindamas, nors kai kada ir pajusdavau, kad smingu 🙂 Privažiavus Kairą, paaiškėjo, kad turime užvežti kažkokius pinigus žento biznio partneriams, tai nuvažiavome į tokį ganėtinai vietinį kvartalą, kur turistai ne tik kad nevaikšto, bet ir autobusu nevežami. Sutvarkę biznio reikalus, bandėme dar pasikeisti tepalus, bet nesėkmingai – gana sunku rasti veikiančią tepalo keityklą kažkur trečią valandą nakties. Tad teko važiuoti į Hurgadą. Kelias iš pradžių buvo nesunkus, tačiau po to priartėjo prie jūros, o nuo jos užslinko RŪKAS. Jei jums kas pasakys, kad rūko dykumoje nebūna – niekai! Būna, ir dar toks, kaip S.Kingo romane. Buvo vietų, kai važiavome kokiu 30-40km/val greičiu. Žentą ganėtinai prakonsultavau, kaip važiuoti rūko metu, nes jis, nors ir buvo su rūku susidūręs, nelabai gaudėsi praktinėse gudrybėse. Anyway, jau rimčiau pakilus Saulei, rūkas išsisklaidė ir vėl galėjome minti. Na ir mynėme taip sėkmingai, kad žentas užšoko ant piktųjų pakelės gnomų su stebuklingom lazdelėm. Teko apsimokėti kelio mokestį – apie 75LT – už greičio viršijimą. Įdomu tai, kad baudą reikia susimokėti tą pačią dieną, nes kitądien moki dvigubai, dar po dienos – trigubai etc. Labai rimtai drausmina vairuotojus ir užtikrina baudų surinkimą. Tiesa, „susitarti“ ten su keliukais neįmanoma – jie labai skundžia vienas kitą, nes geri atlyginimai, krūva giminaičių tik ir laukia geros vietos. Pakeliui padariau šiek tiek dykumos kadrų, nes ji tarp Kairo ir Hurgados ganėtinai skiriasi nuo tos, kurioje buvome palei Siwos oazę. apsimokėdami už jį dar vienai parai – buvom numatę grįžę iš dykumos pasimaudyti ir pailsėti.
Paskui nuotykių nebeturėjome, sėkmingai parvykome į Hurgadą. Kiekvienąkart į ją įvažiuojant iš iaurinės pusės, pravažiuojame vietinių gyvenamus kvartalus, purvinus ir dulkinus. Juose gyvena tie, kas aptarnauja viebučius, stato namus, prižiūri gatves. Šiaip ganėtinai liūdni vaizdai, nors šalia tų lūšnynų stovi naujų gražių vilų kvaratalai, ir, regis, tokia kaimynystė nė vienai pusei netrukdo.
Grįžę namo, kritome miegoti. Didysis žygis buvo baigtas.
Suvestinė dienos fotogalerija
