Pirmame serijos „Taip buvo“ įraše pabandžiau prisiminti miesto transportą, kuriuo teko važinėti. Autobusai-troleibusai, nei tramvajaus, nei kokio metro Lietuvoje nerasi. Nors va tiek tramvajumi, tiek metro jau vaikystėje teko Maskvoje pasivažinėti, nors kažkokio tokio įspūdžio, kad įsiminčiau „visam likusiam gyvenimui“, nepadarė.
Na, bet grįžkim prie tarpmiestinio transporto. Pamąsčius iš esmės, pirmuoju tarpmiestiniu transportu, kuriuo man teko važiuoti, ko gero, tektų laikyti sunkvežimį, greičiausiai GAZ-51 😉 , kuriuo mane, einantį antrus metus, tėvai parsivežė iš Pakruojo rajono, kur užgimiau, nes mamyė ten direktoriavo kaimo pradinėje mokykloje, į Vilnių, kur tėvelis, įstojęs į aspirantūrą, gavo kambarį (su dviem sandėliukais!) LTSR MA Aspirantų bendrabutyje (čia šalia dabartinės M.Mažvydo bibliotekos). Tiesą pasakius, apie tą kelionę mano atmintis tyli, tad belieka tikėti pasakojimais, kad mamytė sėdėjo su manimi kabinoje, o tėvelis kėbule. Žiemą atvirame kėbule virš šimto kilometrų… Su GAZ-51 man teko susidurti dar ne kartą savo gyvenime, bet apie tai gal kada bus kitos istorijos.
Na, o pirma tikra tarpmiestinio transporto priemonė buvo… taip, taip, traukinys 😉 Vilnius-Klaipėda, išvažiuodavęs vakare iš Vilniaus ir ryte pasiekdavęs Klaipėdą. Kadangi mano tėvai kilę nuo Švėkšnos apylinkių, tai kiekvieną vasarą mane ten ir išveždavo visiems trim mėnesiams. Kodėl nevažiuodavom į Klaipėdą autobusu? Labai ilga ir varginati kelionė, o mane vaikystėje žiauriai pykindavo. Tad pasiekdavome Klaipėdą traukinu (plackartas, patalynė už rublį, arbata briaunotose stiklinėse, įstatytose į metalinius postiklinius, toks skanus gabalinis cukrus-rafinadas, ech…), paskui pėsčiomis su visais čemodanais į autobusų stotį, o iš ten LAZ-695 iki Švėkšnos. Švėkšnoje gyveno močiutės sesuo, pas kurią būdavo palikti senelių dviračiai. Tada lagaminus riši prie dviračių ir stumiesi 8 kilometrus senu pavėsingu žvyrkeliu iki močiutės kaimo. Kai kada sustoji pailsėti, nes vistikek kelias mažam vaikui netrumpas. Aišku, jei dviračių paliktų nebūdavo, tada ėjimas, tįsiant lagaminus rankose, buvo ilgas ir sunkus. Geai, jei pasitaikydavo pavežantis sunkvežimis, nes lengvųjų automobilių, apart kolūkių pirmininkų „viliukų“ ir nebuvo (nors močiutės kolūkio „Švyturys“ pirmininkas ir tuo metu važinėjo arkliu kinkyta bričkele). Atgal viskas vykdavo atvirktštine tvarka. Linksma istorija, tiesa? Neprisimenu, ar esame važiavę į Klaipėdą iš Vilniaus autobusu, nes tuo metu dar nebuvo pilnai užbaigta autostrada Vilnius-Kaunas, o apie Kaunas-Klaipėda dar net kalbų nebuvo, tad kelionė turbūt truko praktiškai visą dieną.
Kitas keliavimo traukiniu atvejis buvo dyzelinis traukinys Vilnius-Kaunas, kuriuo važiuodavom į svečius pas gimines Kaune. Tai buvo laikai, kai dar važinėjo garvežiai, geležinkelio elektrifikavimas buvo tik planuojamas, o Kauno geležinkelio tuneliu ėjo dveji bėgiai, tad kai kada ten susitikdavai su priešpriešiniu traukiuniuŪŪŪŪŪŪŪŪ!!! Važinėjo tuomet geltonai-raudoni vengriški dyzeliniai traukiniai D1. Ką ypač gerai prisimenu – tai mediniai suolai vagonuose. Bilietus iškart pirkdavome „pirmyn-atgal“, kad Kaune nereiktų stovėti eilėje prie kasos. Vėliau, jau paauglystėje prasidėjo trasos Vilnius-Kaunas elektrifikavimas ir ja pradėjo važinėti žaliai dažyti latviški elektriniai traukiniai ER9M. Jie žymiai skyrėsi nuo senųjų dyzelinių traukinių, nors dermantinu aptrauktos sėdynės man nebuvo labai gražios.
Kai kada į Kauną pas gimines važiuodavome vyšininės spalvos autobusais Ikarus 55, kurie pasižymėjo labai atsikišusiu užpakaliu. Nežinau kodėl, bet juose, nežiūrint gana didelių langų, visada būdavo prietema nuo užtrauktų ant langų užuolaidėlių. Gal tuomet tai buvo tokia mada? Kartu su Ikarusais tarpmiestiniais maršrutais kursavo ir pagerintas LAZo variantas LAZ „Turist“: įvairių variantų senesnis modelis LAZ-697 ir taip pat įvairių variantų naujesnis LAZ-699. LAZai buvo kažkiek smagesni už Ikarusus, nes erdvesni ir šviesesni.
Laimei, ta istorija su „traukinys-autobusas-dviratis“ truko tik kelis kartus, nes maždaug 1969 metais anuose kraštuose prasidėjo drastiška melioracija, iš vienos pusės sunaikinusi mano vaikystės kraštovaizdį, kurį aš prisimenu su nostalgija, o iš kitos – žymiai pagerėjo kaimo žmonių gyvenimas, nes buvo nutiestas naujas žvyrkelis Šilutė-Šyliai-Švėkšna, kuriuo pradėjo važinėti autobusiukas PAZ-652, o kiek vėliau ir mažumėlę pagerintas PAZ-672. Tada aš išgirdau žodį „koncEsija“, kalbant apie tuos autobusiukus – buvo „rytinė koncesija“ ir „vakarinė koncesija“. Užtruko kažkiek laiko, kol išsiaiškinau ir suvokiau šito žodžio esmę – tiesiog senyvi kaimo žmonės dar prisiminė tarpukario laikus, kai tarpmiestinis autobusų eismas buvo atiduotas koncesijos pagrindais užsieniečiams, tad ir autobusas gavo žargoninį „koncesijos“ pavadinimą. Na, o kadangi buvo du reisai – rytinis ir vakarinis – tai jums ir „rytinė“ ir „vakarinė „koncesijos“. Man asmeniškai didžiulis žingsnis progreso link buvo tai, kad buvo atidarytas tarpmiestinis maršrutas Vilnius-Šilutė, kur pradėjo kursuoti LAZ-Turist, kuriuos po kiek laiko pakeitė puikūs vengriški Ikarus 250, 255 ir 256, kurie komforto požiūriu buvo visa klase aukštesni už LAZus. Tad mano kelionės į kaimą žymiai supaprastėjo: tėvai mane jau kokių 11-12 metų įsodindavo Vilniuje į autobusą Šilutėn, ten aš pas tetą palaukdavau PAZiko (kuriuos kiek vėliau pakeitė LAZ-695E) iki močiutės kaimo ir viskas – išvažiavęs ryte, pavakare jau galėdavau vaikštinėti po mielas širdžiai vietas.
Ir taip iš esmės susiformavo gana tankus tarpmiestinių ir vietinių autobusų tinklas, kai praktiškai kiekvienas kaimelis tebuvo nutolęs nuo autobuso trasos maksimum porą-trejetą kilometrų. Įtariu, kad visa šita sistema buvo kažkiek dotuojama valstybės, nes po Neriklausomybės atgavimo, perėjus prie rinkos, ji labai greit kolapsavo ir, ko gero, dabar turime kokių 1970-75 metų būklę, kai tas autobusų tinklas dar buvo ganėtinai retas. Juk neturint nuosavo automobilio, nemažai Lietuvos vietų tapo beveik nepasiekiamomis. Tai nėra sovietmečio nostalgija, gal greičiau padėties, kai rinka per maža paslaugos tiekimui, liūdnokas konstatavimas.
Aha, apie kelionės apmokėjimą. Bilietus, važiuodami iš pradinės stoties, pirkdavome autobusų stoties kasose. Juos patikrindavo su vairuotoju važiuojantis konduktorius. Įlipantys pakeliui pirkdavo bilietus iš konduktoriaus – didelis odinis krepšys su diržu per petį, ant to diržo gumytėmis pritvirtinti kelių skirtingų nominalų bilietukai, iš kurių, tarsi iš skirtingų banknotų, surenkama kelionės kaina. Paskui atsirado pailgi, maždaug perforacinės kortos dydžio bilietai, kurių viename gale būdavo atspausdinta lentelė su galimomis kelionės kainomis. Naudodamas tokią permatomą slankomą liniuotę, konduktorius keliais plėšimais atplėšdavo nereikalingą dalį, kuri jam likdavo tarsi bilieto šaknelė.
Hmmm, buvo planų papasakoti apie mano anų metų avia-, laivų ir taksi transportą, bet, ko gero, tai liks sekančiai savaitei.
Senojo mano matyto transporto galerija, papildyta tarpmiestiniu transportu
Ačiū! Labai nostalgiški prisiminimai. Panašius pojūčius teko patirti ir man..
P.S. Dar prieš PAZ’ikus vietiniam susisiekimui buvo naudojami GAZ 51 bazėje pagaminti autobusiukai su ilga nosimi, iš vairuotojo vietos su specialia rankena su alkūne atidaromos priekinės durys. Stovėti už vairuotojo nugaros įsitvėrus į jo sėdynės atlošą buvo kiekvienam vaikui palaima. Judėjo tie autobusiukai sunkiai, dėl netinkamų pavarų dėžės perdavimo santykių ir netikslių krumpliaračių prieš kiekvieną kalniuką gailiai vaitodavo…
O kvapas salone- benzino garai tiesiog svaigino, kitus pykino( polietileno maišelių tada dar nebuvo)…
O insitiute turėjome beveik analogą KAvZ-685 GAZ-53 bazėje http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%9A%D0%90%D0%B2%D0%97-685 su tokiu pat durų atidarymu. Dar į Baltijos kelią su juo važiavome, tai vis drebėjome, kad motoras neperkaistų ir netektų kur pakelyje sustoti 😉
Vaikystėje GAZ-51 vadindavom – molotovkėm. Dabar nerandu kodėl. Būtent tokia kaimynas, linksmasis šoferis Romas išmokino vairuoti. Pamenu, kaip sunkiai jungėsi tie bėgiai – su „peregazovke“, tai jis sakydavo – čia naujoviška „korobkė“, su sena – nepavažiuotum iš vis („voobšče“).
Net keista – būtent tokia, tik su brezentine būda mus vežė į Nidos pionerių stovyklą, net be sėdynių, o kelias tolimas – iš Kauno.
Į ten – Žemaičių plentu, po poros savaičių – atgal – panemune.
Gaspadoriui – didžiausia Pagarba už netikėtą galimybę sugrįžti į tuos laikus. Pasijunti, kaip geram retro filme.
GAZas įkurtas kaip „Нижегородский автомобильный завод имени В. М. Молотова“ http://ru.wikipedia.org/wiki/Горьковский_автомобильный_завод / http://en.wikipedia.org/wiki/GAZ ir pervardintas tik 1956 metais
Tiksliai. O aš apie GAZ- 51 beskaitydamas radau tik, kad gamino dar ir Odesoj bei Irkutske. . Ir kad variklis buvo tobulinamas kartu su Pobiedos.
Maždaug tais laikais Kaune girdėtas:
ZIM – Krym , Pobieda taksi – Lampedzy – čia apie vasarojimą- turtingesni prie Juodosios jūros, kiti – tik priemiesčio kurorte.
Arba perkimštame miesto autobuse nepatenkintam tuo bendrakeleiviui: „Imk Pobiedą“ 🙂
Taigi, reikia dar vieno straipsnio – apie taksi (Pobieda, ZIM, Volga – o gal buvo ir kokios BMV, iš tų – pokarinių , už karo nuostolių atlyginimą, užkrito žodis – rek, repe, 🙁
Dar – greitoji pagalba – ZIS, ZIM, Škoda (?)
reparacijos 😉
Apie taksus – tai kaip ir pamąstytas įrašas, belieka tik surašyti 😀 – prisimenu tik GAZ-21 ir GAZ-24
Apie greitukes – matęs tik ZIMus ir Volgas universalus, plius UAZikai
Nu dar naša milicija nas berežiot 😀
Vienžo, reikia raukt apie awto, bo temų daug, patrūkti galima, postint ką nors apie (o)(o) 😉
O, – reparacijos. Buvo kažkiek tokių pokarinių juodų BMV – 326, gal tokios?:
http://www.thesupercars.org/wp-content/uploads/2009/07/BMW-326-480.jpg
„Voronokai“ – vėl gi 🙁 , ten dar spalvų kaita.
Taksai- man rodos buvo ir Moskvičiukų 407, gal nesisapnuoja. Ir bent vienas ZIMas. Tiek nedaug metų – tik koks pusšimtis – ir visiška užmirštis.
O dar – gaisrinės su žviegimu…
Pasaka be galo.
Cool.
O PAZ 672 esu „vairavęs“ 🙂 T.y. sėdėjau seneliui ant kelių, jis pedalus spaudė, o aš laikiau vairą, važiuodamas šviesiais tiesiais kolektyvinio sodo keliais. Bo pasukt turbūt ir nebūtų išėję – greičiausiai fizinės jėgos nebūtų pakakę, nekalbant jau apie saugumo klausimą…
Na va, pasirodo pažįstamas aparatas 🙂
Į kaimą važiuodavom prieš ketvirtį amžiaus 10.10 iš stoties 🙂 Įkalė galvon tą grafiką neišmušamai 😀
Tipiškas absoliučiai nebereikalingos, bet neištrinamos informacijos pavyzdys 😀
Tipiškas 😀
Absoliučiai! 😀
Nereikalingos – net ir nostalgijai tokia info netinka 😀 😀