CitroPasakos: scania gti
Spa 6th, 2010 by grumlinas
 |
|
Pirmą citrinuką įsigijau atsitiktinai, o gal laimingo atsitiktinumo dėka.
Kaip? Iki citrinuko teturėjau vieną automobilį, sierą universalą. Du lėtėrė scorpo motoru. Neilgai turėjau, gal pusmetį – įsiminė tik ypatingai švelniai užsidarančios durys ir klaikus galinis stiklas. Visiškai nespaudant geležėlės tilpdavau į dešimt ant tiesios 😀
Reikėjo kito automobilio, taupesnio, mažu kokio dyzelio – bet realiai buvo tik norų stadija, dar net ne planavimo, ir tik šast – įmonė paskelbė lengvųjų aukcioną – vasmioras (štuka), pasatas (nepamenu) ir BX (dvi štukos). Apmokėjimas – po šimtą iš algos.
Kur gausi geriau?!
Vasmioro tai nė už ačiū, pasato – che, prie pasačiuko tai eilė, nerealu, o BX…
O BX buvo nepasikeliantis, aplamdytas (tai lenta uždribus ant stogo, tai sparnas kaukštelėtas buku daiktu), dar atbulinio bėgio nebuvo ir skydelis… Oi, koks skydelis!
Niekas nieko nesuprato 😀
Nerasdavo posūkių, anei šviesų… O jau galinio lango valytuvas… 😀
Ir dar pasakos apie baisųjį prancūzų remontą 😀
O ir išvaizda… Klaikuma ir tiek…
Manot, išsigandau?
Net atvirkščiai – apėjau tris kartus, įlindau į saloną, ir pagalvojau, kad būtent šitaip turi atrodyti mašina.
Paskui pasirodė, kad į BX tebuvau vienas kandidatas.
O kai nusipirkau – BX atsigavo. Pasikėlė, net pasirodo, siurblys orą gaudė, bėgių nebuvo, nes kulisa išmalta tiek, kad pristūmus sėdynę neužtekdavo vietos bėgiui įjungti, trūko kelių saugiklių, nuplėšta pora laidų, lango rėmelis įlenktas – nieko kapitalinio. Viską pasidariau pats. O paskui…
O paskui biksiukas ėmė stebinti. Draugiškumu – niekad nėra sugedęs kelionėje (išskyrus vieną kartą, kai keleiviai jam neįtiko), tik prieš ar po. Stebino stiliumi – iš pirmo žvilgsnio klaikuma, o kai pamatai vėliau – linijos, išbaigtumas, charakteris. Konstruktoriai stebino ilgai – kiek teko remontuoti, kiek pamatydavau sprendimų – už visų buvo žmogus. Net ten, kas sugalvota blogai, matėsi kodėl 😀
Paskui ėmė stebinti detalių kainomis – už du šimtus litų pirkau BX be motoro ir dėžės, bet su dviem salonais, šešiais pusašiais, keturiom granatom, keturiom stupicom, devyniais ratais, keturiom farom ir stopais… Elektros du komplektai 😀 Panelį pasikeičiau į kitą, nes manasis buvo įbrėžtas 😀 Jei prasitrindavo laidelis – keisdavau visą tą pravodkės šmotą 🙂 Ratų guolius irgi keičiau iš tos 200 sumos 🙂 Įdėjau rudai tonuotus langus, nes tai buvo retesnė spalva, geležinį kapotą, priekinės durys irgi pasidarė su peleninėm, nebeprisimenu visko. Tik vamzdelius pasidariau naujus.
Salonas su prietaisų skydeliu – stebino patogumu – viską, o viską galima pasiekti laikant vairą!
Paskui ėmė stebinti pravažumu. Tik įleisk į mišką – lėkdavo it viesulas, tik medžių nevartydavo. Visas svoris ant priekinio, varančio tilto… O dar pasikelia… Ir nesunkus! Vieną kartą buvau įsėdęs, teko iškasti. Biriam smėly sunkvežimių provėžose, kur jie tik įsibėgėję pramušdavo tą vietą 😀
Paskui ėmė stebinti mašinos valdymas. Aiškiai išreikštas nepakankamas pasukamumas. Bet ką galima išdarinėti! Golfistai burbėdavo ant manęs „taip guolius ir sulaužai“ 😀 Su pavydo gaidelėmis 😀
Žiemą posūkyje užtekdavo atleisti gazą – ir galas mesdavosi it galu varomas 🙂
Vasarą tą patį mielai atlikdavo žvyrkelyje 😉
Beje, biksiukas ir buvo ta mašina, kuri atvedė į automobilių pasaulį rimtai. Su juo pažinau mechaniką ir vairavimą.
Ir dar – pamačiau, kad citroen pagamintas žmonėms, skirtingai nuo kitų, kuriuos tiesiog gerai gaminti.
Ir dar – pamačiau, koks išskirtinis citroen. Teko padirbėti ir autoservise – tai BX remontas po kitų mašinėlių remonto darbe – buvo atgaiva dūšiai 😀
Ir dar – pamačiau, kad ir kiti citrofanai mato panašiai. Jei susitinki kitą citrinistą – gali pasikalbėti kaip su pusbroliu 🙂
Ir dar – šeima irgi pamėgo citroen.
Ir keli draugai. Nors aš juos atkalbinėjau 😀
Ir dar – biksiukas buvo mėlynas, nors buvau įsitikinęs, kad jis pilkas, o ksėmas yra pilkas, nors aš įsitikinęs, kad jis juodas 😀
