Grumlino palėpė

Kaip ir kodėl citrofanas

Pirmą citrinuką įsigijau atsitiktinai, o gal laimingo atsitiktinumo dėka.
Kaip? Iki citrinuko teturėjau vieną automobilį, sierą universalą. Du lėtėrė scorpo motoru. Neilgai turėjau, gal pusmetį – įsiminė tik ypatingai švelniai užsidarančios durys ir klaikus galinis stiklas. Visiškai nespaudant geležėlės tilpdavau į dešimt ant tiesios
Reikėjo kito automobilio, taupesnio, mažu kokio dyzelio – bet realiai buvo tik norų stadija, dar net ne planavimo, ir tik šast – įmonė paskelbė lengvųjų aukcioną – vasmioras (štuka), pasatas (nepamenu) ir BX (dvi štukos). Apmokėjimas – po šimtą iš algos.
Kur gausi geriau?!
Vasmioro tai nė už ačiū, pasato – che, prie pasačiuko tai eilė, nerealu, o BX…
O BX buvo nepasikeliantis, aplamdytas (tai lenta uždribus ant stogo, tai sparnas kaukštelėtas buku daiktu), dar atbulinio bėgio nebuvo ir skydelis… Oi, koks skydelis!

Niekas nieko nesuprato
Nerasdavo posūkių, anei šviesų… O jau galinio lango valytuvas…
Ir dar pasakos apie baisųjį prancūzų remontą
O ir išvaizda… Klaikuma ir tiek…
Manot, išsigandau?
Net atvirkščiai – apėjau tris kartus, įlindau į saloną, ir pagalvojau, kad būtent šitaip turi atrodyti mašina.
Paskui pasirodė, kad į BX tebuvau vienas kandidatas.
O kai nusipirkau – BX atsigavo. Pasikėlė, net pasirodo, siurblys orą gaudė, bėgių nebuvo, nes kulisa išmalta tiek, kad pristūmus sėdynę neužtekdavo vietos bėgiui įjungti, trūko kelių saugiklių, nuplėšta pora laidų, lango rėmelis įlenktas – nieko kapitalinio. Viską pasidariau pats. O paskui…
O paskui biksiukas ėmė stebinti. Draugiškumu – niekad nėra sugedęs kelionėje (išskyrus vieną kartą, kai keleiviai jam neįtiko), tik prieš ar po. Stebino stiliumi – iš pirmo žvilgsnio klaikuma, o kai pamatai vėliau – linijos, išbaigtumas, charakteris. Konstruktoriai stebino ilgai – kiek teko remontuoti, kiek pamatydavau sprendimų – už visų buvo žmogus. Net ten, kas sugalvota blogai, matėsi kodėl
Paskui ėmė stebinti detalių kainomis – už du šimtus litų pirkau BX be motoro ir dėžės, bet su dviem salonais, šešiais pusašiais, keturiom granatom, keturiom stupicom, devyniais ratais, keturiom farom ir stopais… Elektros du komplektai Panelį pasikeičiau į kitą, nes manasis buvo įbrėžtas Jei prasitrindavo laidelis – keisdavau visą tą pravodkės šmotą Ratų guolius irgi keičiau iš tos 200 sumos Įdėjau rudai tonuotus langus, nes tai buvo retesnė spalva, geležinį kapotą, priekinės durys irgi pasidarė su peleninėm, nebeprisimenu visko. Tik vamzdelius pasidariau naujus.
Salonas su prietaisų skydeliu – stebino patogumu – viską, o viską galima pasiekti laikant vairą!
Paskui ėmė stebinti pravažumu. Tik įleisk į mišką – lėkdavo it viesulas, tik medžių nevartydavo. Visas svoris ant priekinio, varančio tilto… O dar pasikelia… Ir nesunkus! Vieną kartą buvau įsėdęs, teko iškasti. Biriam smėly sunkvežimių provėžose, kur jie tik įsibėgėję pramušdavo tą vietą
Paskui ėmė stebinti mašinos valdymas. Aiškiai išreikštas nepakankamas pasukamumas. Bet ką galima išdarinėti! Golfistai burbėdavo ant manęs „taip guolius ir sulaužai“ Su pavydo gaidelėmis
Žiemą posūkyje užtekdavo atleisti gazą – ir galas mesdavosi it galu varomas
Vasarą tą patį mielai atlikdavo žvyrkelyje
Beje, biksiukas ir buvo ta mašina, kuri atvedė į automobilių pasaulį rimtai. Su juo pažinau mechaniką ir vairavimą.
Ir dar – pamačiau, kad citroen pagamintas žmonėms, skirtingai nuo kitų, kuriuos tiesiog gerai gaminti.
Ir dar – pamačiau, koks išskirtinis citroen. Teko padirbėti ir autoservise – tai BX remontas po kitų mašinėlių remonto darbe – buvo atgaiva dūšiai
Ir dar – pamačiau, kad ir kiti citrofanai mato panašiai. Jei susitinki kitą citrinistą – gali pasikalbėti kaip su pusbroliu
Ir dar – šeima irgi pamėgo citroen.
Ir keli draugai. Nors aš juos atkalbinėjau
Ir dar – biksiukas buvo mėlynas, nors buvau įsitikinęs, kad jis pilkas, o ksėmas yra pilkas, nors aš įsitikinęs, kad jis juodas