CitroPasakos: Dovi-dove
Rgp 17th, 2009 by grumlinas
 |
|
Kai mano antroji pusė nusprendė pirkti mašiną ir pranešė, kad tai bus Citroen XM – pagalvojau „turiu reikalų su ligoniu“. Na, bet vienaip ar kitaip reikėjo mašinos. Ka darysi. Šios markės automobiliais absoliučiai nesidomėjau, tai pirmas įspūdis – o siaube, kokia baisi, ir tas snukis iki Kazachstano. Kokia gėda!!! Ir dar 3500 lt!!! Kažkokia besikilnojanti nesąmonė. Ir iš viso, kas čia per mašina?!!! O baisybių baisybe… Kelinti? 1991? O kur arklys?… O kur rankinis? Ką, be rankinio? Brokas!!!
Pradžioje demonstravau savo priešiškumą XM`ui atsisakydama važiuoti ir įvairiom kitom kvailom priemonėm. Vėliau nusileidau – alternatyvos taigi nebuvo . Pavežiojo mane kartą, antrą, žodžiu prijaukino ir aš pradėjau mėgautis važiavimu. Ir visaip girti – oi kokia faina ta mūsų mašina, pasikelia ir plaukte plaukia… ojojoj. Bet vairuoti – aikit peklon! Šitą Titaniką?!!!
Na, bet gyvenimas pilnas netikėtumų ir 2004 rudenį teko man sėsti už to paties XM vairo. Vien ko vertas pirmas išvažiavimas į senamiestį iš vidinio kiemo bromo, kai aplinkui blizga visokie nuliovi mersedesai. Ohohooo.. Kad buvo kakta išrasojusi dar čia baikos .
Tada Klodas (taip ji vadinau, nes valst. Nr. KLO) atsigriebė – jį taisyti buvo mano pagrindinis hobby ir gyvenimas. Net Šiauliuose pas Audro lankiausi. Juokavau – vieni pinigus pralošia kazino, kiti investuoja į akcijas, o treti – važinėjasi su XM. Iškilus pirmai problemai (kadangi jų buvo begalės ir pirmosios nebeprisimenu) pradėjau ieškoti meistrų – tuomet internete susiradau Citrinos tinklalapį ir per Xmindę susisiekiau su Marčium, Paulium ir Julium.
Mane pakerėjo du dalykai – nerealios remonto kainos (iki to laiko iš viso tam neskyriau nei lito ir galvojau, kad važinesiu kol „nudus“, nes tam turėjau savų argumentų) ir nerealus vaikinų užsidegimas taisant net tokius beviltiškus trantus kaip mano. Ir žinoma – citroligos akivaizdūs simptomai . Žodziu, aš buvau kaip aukso veršis. Ir atsibosdavau vaikinams iki gyvo kaulo, nes mašina buvo tragiškam stovyje ir ilga laika netaisyta. Bet tuo pačiu pradėjau stebėti ir kitas Citroenų atmainas. Ir pradėjo reikštis pirmieji citroligos simptomai. Mano artimieji skubiai reikalavo keisti mašiną, nes liga progresavo ir matydama sunkia Klodo buklę, dairiausi pamainos – žinoma XM. Tik niekam nesakiau, kai tuo tarpu, kaip kokiam nuotakų baliuje, man buvo duota „na, tik pabandyti“ pavažiuoti su Civiku, 3 Golfu, Bulka, Laguna ir kažkokiu daiktu, kurio net modelio nepasižiūrėjau. Ir vieną dieną – prieš 2005 m. Citrofanu meet`ą, pamačiau Black`o XM – nupoliruotą, nucackintą. Man pakirto kojas – tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, ir tą pačią sekundę atsidusau – na šito gražuolio niekas niekada neparduos…Ech…
Na bet visą vasarą pašėlusiai laksčiau su Klodu kaip su džipu, kartais kaip su Formule ir „drožiau“ be pasigailėjimo, o jis laikėsi stoiškai, pakol aš jį 2006 sausį įveikiau…Remontai atsipirko pelningų užsakymų forma ir adrenalino kiekiu su kaupu. O jee, kaip sako Kernagis. Vien ko verti įspūdžiai skrendant senouju Lentvario ar Molėtų keliu… Uch! Atrodo 2 litrai, bet kokios galimybes…
Iki pat šio vasario dūsavau ir dūsavau aš dėl „auksinio“ XM, kol Marčius puse lupų prasitarė, kad parduodamas toks vienas… Man užteko suderinti detales ir aš jau pradėjau atakuoti Black`ą kaip kokia išprotėjusi citroligonė. Kol galų gale – laikiau raktelius savo rankose.
Nors šiai dienai jau pakankamai investuota, džiaugiuos dėl savo pasirinkimo ir visiems sakau, kad šitos ligos ne tik kad neišgydysi, bet ir neišoperuosi. Turbūt.
O toliau lakstysim su kartingais.
©Dovi-dovi – Dovilė Ivanauskienė
